Autoriaus zodis

Sveiki, mano vardas Dainius. Nežiūrint i tai, kad praeityje buvau nusikaltėlis, šiuo metu aš esu švelni, linksma ir rūpestinga asmenybė. Visai kaip Jūs :). Netikite? Man taip pat buvo sunku patikėti. Bet peržvelgęs šiuos savo liudijimus aš supratau, kad iš tiesu pasikeičiau. Šiame dienoraštyje norėčiau atskleisti Jums didžiausią mano pasikeitimų ''kaltininką''. Ne iš karto aišku, bet po truputį. Nenoriu, kad ''persivalgytumėte'' :). Jeigu mano liudijimai Jums patiks, leidžiu juos užsiprenumeruoti ;). Ir dar...., bučiau Jums labai dėkingas, jeigu paliktumėte savo įvertinimą, kad ir patį blogiausią :). Malonaus skaitymo!
Pamiršau pasakyti, kad esu beraštis, tad nekreipkite dėmesio į mano klaidas!

2011 m. sausio 6 d., ketvirtadienis

Gražiausia baidyklė

Atsikėlę anksti ryte, mes su Daniele išsiruošėme i maldos namus. Aronas truputi sirguliavo, tad visi nutarėme, kad bus geriau jeigu Alina (mano žmona) pasiliks su juo namuose.
Kaip ir kiekvieną šestadienio rytą metro stotis buvo sausakimša nuo žmonių. Neturėjome jokios vilties, kad mums su dukra nusišypsos laimė ir pavyks rasti bent dvi laisvas vietas traukinyje patogiai įsitaisius paskaityti knygą :). Nusiteikėme, kad visas keturiasdešimt minučių, mums susigrūdus teks praleisti stovint. Nemalonus jausmas aišku, bet kito pasirinkimo tą dieną neturėjome. Autobusu pasiekti mūsų tikslą Londone, tai tas pats, kaip Lietuvoje važiuoti iš Šiaulių į Vilnių, o kur dar kelias atgal...
Privažiavus traukiniui, per žmonių spūstį prasibrovėme į vidų. Traukiniui pajudėjus aš žvilgtelėjau į sėdimas vietas dešinėje vagono pusėje. Kaip ir tikėjausi, visos vietos buvo užpildytos. Bet jūs nepatikėsite, kaip aš nustebau, kada pažvelgęs į priešingą vagono pusę išvydau tuzina laisvų sėdimų vietų. Kitais žodžiais tariant pusė traukinio vagono buvo sausakimša nuo žmonių, bet kita pusė visiškai tuščia! ''Kas per stebuklas'', pamaniau. Iš pradžių negalėjau patikėti savo akimis, ''gal pusė vagono uždaryta remontui'', pagalvojau. Apsidairęs aplinkui ir jokio ispėjamojo ženklo neišvydęs nutariau veikti :). Paėmęs dukrytę už rankos prasmukau pro kelis priešais mane stovinčius negriukus ir įsitaisę pačiose patogiausiose vietose atsisėdome. Pasijautėme lyg būtumeme karališkosios šeimos nariai, o aplink mus aptarnaujantis personalas :). Atsivertęs knygą, mintyse aš pasiruošiau nugrimsti į autoriaus aprašytus istorijos sūkurius. Ir čia, aš išvydau tai, ko anksčiau mano akys nepastebėjo. Tiesiai priešais mus sedėjo žmogus.... Taip, tai buvo žmogus, tik....jo apranga ir išvaizda manyje sukėlė prieštaringus jausmus. Šis žmogus atrodė lyg būtų....pati baisiausia daržo baidyklė. Taip, aš sakau visišką tiesą. Jo veidas buvo tarytum suodimis išteptas. Po netvarkingai abželusia barzda ir ūsais slėpėsi pamėlynavusios lūpos. Išdarkyti, purvini, ilgi ir riebalini galvos plaukai dengė nešvarų šio žmogaus veidą. Jo akyse mačiau laukinį pamišusį žvilgsnį. Šio žmogaus nešvarūs ir dvokiantys skarmalai dengė paliegusį ir suluošintą jo kūną. Jis buvo basas! O juk už lango siautėjo ruduo. Jo pėdos....buvo siaubingos. Jos priminė dvi didžiulias, nuo ilgo buvimo vandenyje pažaliavusias medines kalades. Ir tas didžiulis, neapkenčiamas ir man nesuvokiamas kvapas, tą paveikslą darė dar siaubingesnį.
Staiga aš suvokiau tikrąją priežastį, kodėl pusė traukinio vagono buvo visiškai tuščias! Greičiau bėgti iš čia, dingkti ir nebematyti šio siaubingo paveikslo. Susimaišyti su kitais žmonėmis ir apsimesti, kad nieko neįvyko. Toks buvo mano troškimas! Mintyse jau pasiruošiau čiupti savo dukrytę už rankos ir pasiduoti tam be galo didžiuliam norui. Tačiau taip nepasielgti mane privertė viena, labai paprasta priežastis, Šv.Rasto pasakojimas, (Evangelija pagal Mata 8:1-4) .
Aš prisiminiau istoriją apie Jėzų, kuris po susitikimo su žmonėmis leidosi žemyn nuo kalno. Jį lydėjo didžiulė minia žmonių. Daug, daug didesne, nei buvo čia, mūsų vagone. Toliau istorija pasakoja, kad Jėzui besileidžiant nuo kalno, prie jo prisiartino raupsuotasis. Tais laikais raupsais sergantys žmonės buvo griežtai izoliuojami nuo visuomenės. Susirgusį raupsais žmogų išsiųsdavo į specialiai tokiems žmonėms įrengtą stovyklą už miesto ribų. Šia liga sergantys žmonės retai kada išgydavo, todel visą savo likusį gyvenimą jie turėdavo pralesti atskirti nuo savo šeimos ir artimųjų. Jeigu atsitikdavo taip, kad raupsais sergantis žmogus savo kelyje isvysdavo nepažįstamą keleivį, jis privalėjo garsiai šaukdamas, ''raupsuotas!'', perspėti besiartinantį žmogų apie kylantį jam užsikrėsti raupsais pavojų. Jiems galiojo ypatingai griežtos taisyklės už kurių nesilaikymą jiems grėsė mirties bausmė-užmėtymas akmenimis. Tai buvo žmonės, kuriuos vargu galėčiau pavadinti žmonėmis.
Ir štai, vienas iš tokių žmonių pastojo Jėzui kelią. Kas buvo šis žmogus? Iš kur jis atsirado? Kodėl jis neperspėjo besiartinančią žmonių minią apie tai, kad jis serga raupsais? Šv.Raštas apie tai nutyli. Parašyta tiktais tai, kad šis sergantis žmogus parpuolęs ant žemės maldaudamas prasė, kad Jėzus jį išgydytu. Įsivaizduoju, kaip suregavo minia, kuri buvo apsupusi Jėzų. Matau, kaip šie žmonės prisirinkę didelių, aštriais kampais akmenų pasiruošė įvygdyti nuosprendį. Įsivyravo mirtina tyla. Žmonės laukė kada Jėzus suteiks jiems leidimą pradėti bausmės vygdymą. Jėzus ištesęs ranką palietė jį...ir išgydė (Evangelija pagal Matą 8:3). Neitikėtina! Man sunku suvokti tai, ką padarė Jėzus. Taip, Jėzus, tai ne aš. Jėzus yra Dievas, kuris laužo žmogišką supratimą apie tai, kas yra gėris. Ši Asmenybė niekada nežiūri į žmogaus išorę, jam visiškai nesvarbu kaip žmogus atrodo ir kokia jo psichine būsena. Jis priima žmogu tokį, kos jis yra šią akimirką. Jam nesvarbi žmogaus religija, jis nekreipia dėmesio į žmogaus socialinę padėtį, odos spalvą ar isitikinimus. Jis vertina mus pagal patį faktą, kad mes esame ŽMONĖS, kuriuos JIS sukūrė.
Sėdėdamas traukinyje aš žvelgiau į tą žmogelį ir masčiau apie save. Juk iš tiesų ne jis buvo vargšas, bet aš! Jo akyse aš buvau tas raupsuotasis, kuris stengėsi iš visų jėgų pabėgti nuo jo....
''Dukryte, ar turime ko nors užkasti?'', paklausiau Danielės. Iš maišelio ji ištraukė plastmasinę dėžutę skirta maistui, kurioje buvo keletas išvirtų dešrelių. Ištiesęs ranką aš padaviau šį maistą žmogeliui. Kelias akimirkas stebėjau, kaip vikriai gruzdamas dešreles į burną jis stengėsi jas praryti, tarytum bijodamas, kad nepersigalvotumėme ir neatimtumėme iš jo šio maisto. Artinosi mūsų stotelė, kurioje mes turėjome išlipti. Tą akimirką mane užplūdo didžiulis noras padaryti tai, ką padarė Jėzus raupsuotajam, paliesti jį. Atsistojęs ir ikišęs ranką į kelnių kišenę aš ištraukiau saują centų. Priėjęs prie to žmogaus švelniai paėmiau jo ranką ir subėriau šį brangų turtą į jo delną. Akies krašteliu stebėjau sumišusį jo žvilgsnį. Traukinys sustojo. Mums su dukryte paliekant vagoną, aš išgirdau krentančiu ant žemės monetų skambėjimą. Atsisukęs pamačiau, kaip keletą iš atokiau stovėjusių žmonių, skubėdami rinko nuo žemės brangius centus, trokšdami padėti Jėzaus numylėtiniui...

3 komentarai:

Anonimiškas rašė...

O taip, kiek mums dar daug reikia išmokti. Tik smagu, tai, kad niekada nevėlu mokytis ir keistis.

Benas rašė...

Gerai kad susiradai gera zmona,kuri padejo turbut tau pasikeisti. Dabar gerai gyveni, o nezinia kas butu buve pries daugeli metu :)

Dainius rašė...

Ačiū, Benai už tavo komentarą. Taip, aš turiu pačią nuostabiausią žmoną. Ir vis dėlto, mano pasikeitimo priežastis buvo ir yra Gyvas Dievas ;).