Nuvertintas ginklas, 1 dalis

Prieš 12-13 metų aš dirbau apsaugos vadovo darbą ir buvau atsakingas už didelį parduotuvių tinklą. Kaip ir kiekvieną darbo dieną, per pietų metą aš atvykau papietauti į kavinę, kuri priklausė mano broliui. Perspėtas, kad maisto pagaminimas gali užtrukti, aš užsisakiau karštos arbatos puodelį ir gardžiuodamasis pradėjau ją gurkšnoti. Praėjus keliom minutėm, akies krašteliu pastebėjau į kavinę įėjusius du tamsiai apsirengusius jaunuolius, kurie sparčiu žingsniu ėmė artintis link manęs. ''Eiliniai klijentai'', pamaniau ir tik po dar keletos akimirkų šių ''eilinių klijentų'' rankose pastebėjau metalinę lazdą ir peilį. Supratau, jog šie žmonės užsuko į šią kavinę ne tam, kad numalšintų savo alkį. Deja, imtis kažkokių tai savisaugos priemonių buvo per vėlu. Spėjau sušukti savo brolio vardą ir jau kitą akimirką pajutau metalinės lazdos smūgį į rankomis uždengtą galvą. Sulūžus kėdei ant kurios aš sedėjau atsidūriau ant žemės. Pastebėjau, kaip kitas jaunuolis ruošėsi paleisti į darbą savo peilį. ''Viskas'', pamaniau. Ir tą akimirką į kavinę it viesulas įlėkė mano brolis. Supratęs kas įvyko, jis puolė man į pagalbą. Tos kelios akimirkos, kada jaunuolių žvilgsniai nukrypo į mano brolį, man išgelbėjo gyvybę. Pašokęs ant kojų aš puoliau gintis. Pajute, kad ''auksinis momentas'' nuo jų pabėgo ir pasiekti savo žiauraus tikslo jie nebegalės, jaunuoliai pradėjo trauktis. Po dar keletos akimirkų mums pavyko juos išvyti iš kavinės.
Praėjus keliatai minučių man pasidarė karšta. Nusivilkęs švarką padėjau ji ant stalo. Po pažastimi man kabojo šautuvas...
Visą tą laiką, kada sprendėsi mano gyvenimo ir mirties klausimas, visą tą laiką, kada visais įmanomais būdais mes gynėmės nuo užpuolikų, po mano pažastimi kabėjo ginklas, kurio galia aš nepasinaudojau!

Bet kodel aš pasakoju šią istoriją? Priežastis paprasta. Ar žinai, kad šiandiena Tu esi mano vietoje, kovos sūkuryje? Pažvelkime aplinkui. Gilėjant pasaulinio masto krizei daugybė žmonių praranda darbus, o su darbais ir viltį pragyventi ir išmaitinti savo šeimas. Dar daugiau žmonių nepajėgūs išsivaduoti nuo juos užpuolusių lygų. Iškilusias gyvenime problemas žmones sprendžia įvairiai. Vieni skandina savo nesėkmes alkoholyje, kiti pasiduoda depresijos pančiams, dar kiti paprasčiausiai pasirenka išeiti... Aš praradau geriausią savo vaikystės draugą, kuris nusižude kai man buvo devyniolika. Trylikos metų aš praradau tėtį, kuris atėmė sau gyvybę neatlaikęs šeimyninių problemų naštos. Kada man buvo šeši aš netekau senelio, kuris taip pat nusprendė pasitraukti iš šio gyvenimo savo noru nepasakęs kodėl jis išeina. Sąžiningai, aš ir pats ne vieną kartą stovėjau ant bedugnės krašto.... Bet ar yra išeitis? Nejaugi mes esame priklausomi nuo nepalankių aplinkybių, kurios griauna Tavo ir mano gyvenimus? Ar įmanoma nugalėti, tapti laimėtojais o ne pralaimėtojais?

Ginklas! Mes pamiršome, kad turime ginklą. Štai, žmogus kreipiasi į Dievą: (Psalmė 88:2) Tepasiekia mano malda Tave! Išgirsk mano šauksmą! Dievas atsako: (Pakartotino įstatymo 31:8) Pats Viešpats eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, nepaliks tavęs vieno ir neapleis. Nebijok ir neišsigąsk! (Psalmė 103:3-5) Jis atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas. Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu, jis sotina tavo gyvenimą gėrybėmis, kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis. Dievas dar kartą uztikrina: (Izaijo 41:10) Nebijok, nes aš su tavimi, nebūkštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine.

Bet kodėl jūsų veide matau šypseną? Supratau.., jūs manote, kad visa tai tik pasakos, ar ne?
Ar jums patinka gyvos istorijos? Leiskite jums papasakoti keletą...

Mes su žmona labai mėgstame keliauti. Kiekvienais metais pasirenkame šalį, kurioje dar nesame buve ir aplankome ją. Prieš keletą metų mums teko pabuvoti nuostabiame Ispanijos mieste, Barselonoje. Tai ištiesu nuostabus kalnų įduboje prie jūros kranto įsikūręs miestas. Praleidome ten dvi su puse dienos ir žinote..., įspudžiai neapsakomi :). Per tas kelias dienas pestute apėjome beveik visą Barseloną. Daug pamatėme ir daug sužinojome. Šeštadienio vakare miegoti nuėjome vėlai, nes prieš išvažiuojant norejosi dar pasidžiaugti viešbučio teikiamais malonumais, tokiais kaip sauna, baseinas ir jacuzzi :). Sekmadienio ryte atsibudome anksti, norėjome susikrauti lagaminus ir pasiruošti kelionei namo. Ryte, kada pramerkiau akis, Alina jau sukinėjosi aplink lovą rinkdama mano netvarkingai išsvaidytus drabužius ir talpino juos i mūsų didžiulį kelioninį lagaminą. Susigėdęs dėl savo netvarkingai išsvaidytų daiktų pakilau iš lovos norėdamas jai padėti. Nespejęs žengti nei žingsnio, nuo didžiulio skausmo nugaros srityje susmukau ant žemės. Visos pastangos atsisoti buvo bergždžios. Už pusės valandos turėjome palikti viešbutį. Alina atsitūpusi švelniai palietė mano petį. ''Ateikime pas Dieva'', pasiūle ji. Atvirai pasakius pasijaučiau nepatogiai, nes visada aš buvau tas tvirtas maldos iniciatorius. Šiaip ne taip įsikibęs į lovos kraštą atsiklaupiau ant kelių. Alina meldėsi, ''Visagali Gydytojau išgydyk mano vyrą''. Po maldos dar keletą minučių sustingęs klupėjau ant žemės bijodamas sujudėti. Artėjo laikas palikti viešbutį, tad nutariau pabandyti atsistoti. Mano ir Alinos nuostabai nebuvo ribų. Aš stovejau ant kojų nejausdamas visiškai jokio skausmo!

Bus pratesimas...