PAKELTA RANKA

Mano, kaip nusikaltėlio kelione tesėsi. Neilgai trukus mes su žmona  išvykome į tolimą ir ūkanotą Albiono salą – Anglija. Turėjome svajonę nusipirkti nuosavą nama su automatiniais vartais bei didžiuliu sodu, kurio viduryje būtų tvenkinys su jame plaukiajančiomis dekoratyvinėmis žuvelėmis. Labai panašų į tą pasakų namelį, apie kurį svajoja didžioji dauguma žmonių, aukodami šiam tikslui visą savo gyvenimą. Visai pamiršau pasakyti, kad pinigus mes ruošėmės užsidirbti visuomenei nepriimtinu būdu. Anglijoje turėjau draugą, kuris užsiėmė nelegaliu verslu, kitais žodžiais tariant pinigus jis užsidirbdavo vadovaudamas prostitucijos tinklui. Kadangi jo verslas klestėjo ir augo, mane jis pasikvietė į pagalbą plėtoti savo verslui. O jeigu tiksliau, tai aš su savo gauja jam buvau reikalingas kaip apsauga jo verslui, į kurį dažnai kesindavosi juodaodžiai bei albanų tautybės nusikaltėliai. Mano gaujos nariai Angliją turėjo pasiekti kiek vėliau.

Nesileisdamas į smulkmenas pasakysiu tik tiek, kad neužilgo mano ir draugo keliai išsiskyrė. Mano netinkamas gyvenimo būdas suformavo manyje aibe blogų įpročių, kurie laikui bėgant suformavo mano charakterį. Buvau negailestinga, egocentriška ir kitų žmonių negerbianti asmenybė. Manau nesunku suprasti, kad turint tokį charakterį normalus bendravimas tarp dviejų žmoniu yra sunkiai suvokiamas. Likau vienas su žmona, kuri laukėsi mūsų antrojo kūdykio.

Atsirado daugybė laisvo laiko. Kadangi dirbti juodo darbo nenorėjau, o santaupų truputį pasitaupę turėjome, tad laiką leisdavome viename iš netoliese esančių gražių parkų. Aš žaizdavau krepšinį, o žmona skaičiuodavo valandas, kada grįšime atgal į Lietuvą, kurioje buvome palikę 6 mėnesių dukrytę.

Krepšinio aikštelėje susiradau pirmuosius draugus Anglijoje. Tiesa, jie buvo ne tie ''standartiniai'' skustagalviai su kuriais aš buvau pratęs bendrauti. Žmonės su kuriais aš žaidziau krepšinį man pasirodė tarsi is kitos planetos. Jų žodžiuose negirdėjau keiksmažodžių, o jų veiduose visada matydavau nuoširdžias šypsenas. Iš jų dvelkė neapsakoma ramybė. Jie išlikdavo ramūs netgi tada,  kada žaizdamas krepšinį juos grubiau pastumdavau. Jie niekada neatsakydavo tuo pačiu. Buvo švelnūs ir dėmesingi.

Tomas, toks buvo vaikino vardas, kuris pakvietė mane ir mano žmoną kartu su jo šeima praleisti laiką prie jūros. Kartu su mumis važiavo dar viena jauna šeima. Praleidome puikų ir nuostabų laiką.

Negalėjau atsistebėti jų pagarba aplinkiniems žmonėms, bei ju rodomu švelnumu ir dėmesingumu vienas kitam.

Laikui bėgant mes susibičiuliavome. Vis daugiau ir daugiau laiko praleisdavome kartu. Kartą Tomo draugas priėjęs prie manęs nedrąsiai paklausė, ar nenorėčiau kartu su jais apsilankyti bažnyčioje. ''Bažnyčioje''? - nustebau. Buvau pripratęs prie vaizdų, kuomet man dar Lietuvoje būnant, kunigai leisdavo savo laisvalaikius su laisvo elgesio merginomis, kurias mūsų vaikinai siūlydavo už patrauklią kainą. Dėl šios priežasties aš niekuomet nelankydavau bažnyčios, net per šventes. Mintis apie tai, kad esu pakviestas ten, kur manęs visiškai netraukė, manęs nežavėjo. Vis dėlto iš mandagumo nutariau neatsakyti.

Užėjęs į bažnyčios pastatą aš nustebau. Ten nebuvo paveikslų, statulų ar kryžių, kuriuos filmuose aš buvau pratęs matyti. Mane pasitiko didelis būrys žmonių, kurie spaudė mano ranką ir šiltai šypsojosi. Pasijutau nejaukiai. Susirinkimas tęsėsi apie tris valandas per kurias aš spėjau truputėli nusnausti.

Susirinkimui einant i pabaigą, tarnautojas, kuris kalbėjo ir skaitė iš knygos, ant kurios viršelio buvo parasyta ''Biblija'', išejęs į priekį ištarė tuomet keistai nuskambėjusius žodžius. ''Ar mūsų tarpe yra žmonių, kuriems reikia Jėzaus? Jeigu tokiu žmonių yra prašau pakelkite ranką''. Mintyse išvadinau tą žmogų tikru nevykėliu iš anksto spėdamas, kad salėje tarp penkiasdešimties žmonių mes neišvysime nei vienos pakeltos rankos. Koks kvailys gali pakelti ranką ir priimti į savo gyvenimą kažkokį Jėzų? Žinote, aš buvau teisus. Apsižvalgęs neišvydau nei vienos rankos. Šyptelėjau. Stebėjau, kas bus toliau. Žmogelis pasirodė atkaklesnis nei aš maniau. Jis dar kartą su tuo pačiu klausimu kreipėsi į salėje buvusius žmones. ''Na ir keistuolis. Argis nematai, kad tavo Jėzus niekam nereikalingas?'', - pamaniau. Sekančią akimirką įvyko kažkas nepaaiškinamo. Mane persmelkė mintis, kad aš esu tas žmogus, kuriam reikalingas tas Jėzus. Pabandžiau nuvyti šią mintį, bet ji tarsi siurbelį ištroškusi kraujo isisiurbė į mano širdį. Staiga mano mintys apsivertė šimtas aštuoniasdešimt laipsniu kampu. Dabar jau dairiausia po sale karštlygiškai trokšdamas pamatyti nors vieną pakeltą ranką. ''Tik ne aš, tegul kas nors kitas priima tą Jėzų! Tik nedabar, dar nesu pasiruošęs,'' -  bandžiau atkalbinėti save. Kaip dažnai gyvenime taip elgdavausi, bandydamas atsikratyti atsakomybės bei stengdamasis ja perkelti ant kito žmogaus pečių! Salėje vyravo mirtina tyla. Pakeltų rankų nesimatė. Supanikavau. Mano viduje siautė tikrų tikriausias jausmų uraganas. ''Kam tau tas Jėzus? Nori, kad visi juoktusi iš tavęs?'' - išgirdau vidini pažįstamą balsą. ''Jėzus atneš į tavo gyvenimą ramybę, kurios tu niekada neturėjai'' - prabilo kitas balsas. ''Ne! Tikra ramybė ir palaima atnešti tau gali tiktais pinigai. Pažvelk į Antaną, kuris turi tokį namą apie kurį tu senai svajoji ir dar su židiniu ir baseinu!'' - Užprotestavo pirmasis balsas. ''Dainiau, tu manai, kad Antanas gyvena ramybėje? Ar pastebėjai tuos du pitbulius palaidus lakstančius po kiemą? Ar atkreipiai dėmėsį į aukštą dviejų metrų tvorą supančią Antano namą? Ar matei kokia modernią ir brangią signalizaciją praeitą savaitę šis žmogus nusipirko? Ar skaičiavai kiek asmens sargybinių Antanas pakeitė per paskutinius keletą metų? Ir tu vadini tai ramybe? O kaip Antano ir jo žmonos santykiai, ar tau jie prie širdies? Manai, kad dažnas Antano išgerinėjimas ir smurtavimas prieš žmoną yra laimingos santuokos formulė?'' - švelniai kalbėjo antrasis balsas ir tęsė toliau. ''Aš siūlau tau tikrą ramybę. Aš pakeisiu tavo širdį atnaujindamas ją, išvalysiu tavo minčiu koridorius ir paruošiu tave Naujam Gyvenimui. Tu pamilsi savo žmoną ir vaikus taip, kaip niekada nemylėjai. Aš išugdysiu tavyje atsakomybės jausmą, suteiksiu tau kantrybės, išmokysiu ištikimybės, nugalėsiu visas tavo priklausomybes. Aš saugosiu tave ir tavo namus. Padėsiu tau įveikti visus gyvenimo sunkumus ir problemas. Suteiksiu tau tai, ko tu niekada neturejai - Tikejimą. Dėka tikejimo tu niekada nesijausi vienišas, išduotas, atstumtas ir nereikalingas. Tu visada žinosi, kad AŠ ESU šalia. Pagaliau, aš atskleisiu tau šio gyvenimo prasmę, atsakysiu į neatsakytus klausimus apie tai, kas yra mirtis? Ar tai paskutinė tavo gyvenimo stotelė? Bet, kad visa tai įvyktų, tu turi leisti man ateiti į tavo gyvenima - išpažinti mane visų akivaizdoje pakeldamas ranką. Ar daug prašau iš tavęs...?''

 Mano ranka lėtai pakilo į viršų. Salėje pasigirdo gausūs plojimai. Į manę nukrypo visų bažnyčioje esančiųjų žvilgsniai. Jaučiausi siaubingai nejaukiai. Tarsi elektros laidais šiurpuliukai lakstė po mano kūną. Mane pakvietė išeiti į priekį. Kojos pradėjo drebėti tarsi drebulės lapai. Žemė pradėjo slysti iš po kojų. Paniška baimė sukaustė visą mano kūną. ''Kas per vienas tas Kristus!'' - sušukau mintyse. ''Gal neiti?'' - šmekstelėjo galvoje? Tą akimirką aš supratau labai svarbų dalyką, kas iš tiesu yra drąsa. Drąsa, tai nėra smurtavimas prieš savo silpną žmoną. Drąsa, tai nėra šaukimas ant savo vaikų, su diržu vaikantis juos po kambarį ir reikalaujant,  kad pastarieji paklustų. Drąsa, tai nėra lakstymas po lauką apsvaigus nuo alkoholio ir mojuojant kumščiais kitiems po nosimis. Drąsa, tai ne pasididžiavimo būsena žinant, kad visi aplinkiniai tavęs bijo. Tikra drąsa - tai tavo pasiryžimas susitikti akis i aki su Gyvuoju Dievu - Jėzumi. Tik labai nedaugelis žmonių išdrįsta žengti tokį žingsnį. Parodoksalu: daugelis krikščionių lanko bažnyčią, bet niekada nėra sutikę Jėzaus. Jie tarnauja tradicijoms, papročiams ir taisyklėms, kuriuose nėra Dievo.

Sukaupęs visas savo jėgas išėjau į salės priekį. Tarnautojas paklausė ar galiu pasimelsti? Desperatiškai bandžiau prisiminti nors kelias ištraukas iš katekizmo, kurį vaikystėje man skaitė močiutė. Matydamas mano pabalusi ir sutrikusį veidą jis pasiūlė leisti jam tai padaryti, o mane pakvietė tiesiog kartoti jo žodžius. ''Ačiū tau Dieve!'' - pamaniau. Pajutau tarsi didžiulis akmuo būtų nusiritęs nuo mano širdies, bet sekančią akimirką mane išmušė karštis. Pajutau, kad negaliu ištarti žodžių. Nesupratau kas vyksta! Prakaito lašai išmušė mano veidą. “Ar tau viskas gerai?“, - paklausė manęs žmogelis. Kažką neaiškiai sumurmėjęs linktelėjau galva tarsi sakydamas, ''taip''. Virpančiu balsu pradėjau kartoti maldos žodžius.

Šiandiena atsimenu tik trumpą šios maldos ištrauką. ''Dieve, ateik į mano gyvenimą''. Šie žodžiai pripildė visus mano minčių koridorius. Jie prasiskverbė į mano tamsiausias ir labiausiai užterštas širdies kerteles. Jie užliejo visą mano esybę. Aš pasidaviau ir leidau, kad tai įvyktų. Aš nutariau akis į akį susitikti su Jėzumi.

Dainius