Obuoliai, arba matyti Dievo akimis

Gyvi pokalbiai su Dievu yra mano kasdienybė. Negaliu pradėti dienos nepapasakojęs Dievui ką planuoju daryti ir negaliu užbaigti jos nepasidalinęs tais įspūdžiais, kuriuos patyriau dienos bėgyje. Dievas yra mano Draugas, kuriam patikiu visas savo širdies paslaptis, net ir pačias slapčiausias. Jis taip pat yra mano tvirtovė, kuri mane priglaudžia iškilus gyvenimo pavojams. Mano gyvenimas be gyvo bendravimo su Dievu, būtų beprasmis gyvenimas. Tuščias gyvenimas. Miręs gyvenimas...

Vieną rytą mane aplankė neįprasta mintis. Kaip būtų įdomu, nors keletą akimirkų turėti Dievo akis ir pažiūrėtį į pasaulį taip, kaip Dievas žiūri. Kalbėdamas su Dievu, užsiminiau apie šį troškimą.

Buvo ankstus rytas. Pasišildžiau Alinos paruoštus pusryčius ir ruošiausiu skaniai pavalgyti. Atvirai pasakius, skanus valgis yra mano silpnybė :).  Smeigęs šakutę į gražiai apskrudusią keptą bulvytę ruošiausi ją suvalgyti. Staiga išgirdau skambutį į duris. Už durų stovėjo mūsų kaimynė, pagyvenusi moteriškė. Ši moteris, prieš keletą mėnesių neteko savo vyro. Švelniai nusišypsojusi ji paparašė manęs nueiti iki netoliese esančio sodo ir padėti jai priskinti obuolių. Atvirai pasakius, tą akimirką, kada skanus maistas vis dar tebelaukė manęs ant stalo, aš neturėjau didelio torškimo palikti savo namus. Bet gailestingumo jausmas šiai moteriškei buvo stipresnis. Tad užsidėjęs batus aš nuolankiai nusekiau paskui savo kaimynę. 

Praėję nedidelį miškelio ruožą mes pasiekėme senus, medinius sodo vartus. Kadangi močiutės akys buvo silpnokos, ji paprašė padėti jai atrakinti nedidelę spyną, kuri kabėjo ant storos ir ilgos grandinės, pritvirtintos prie sodą juosiančios tvoros. Atidarius vartus ir užėjus į sodą, prieš mus atsivėrė gražus vaizdas. Daugybė, nedidelių žemės lopinėlių, gražiai sutvarkytų ir prižiūrėtų. Močiutė paaiškino, kad kiekvienas iš šių mažų žemės lopinėlių turi savo savininką, kuris rūpinasi juo. Kaimynės sodelis buvo truputi kairiau, ant nedidelio kalnelio. Pasiekus jos žemės sklypelį aš išvydau nedidelį vandens telkinį, kuriame plaukiojo gražios spalvotos žuvytės. Šalia tvenkinio stovejo suręsta nedidelė būdelė be durų, kurioje matėsi tvarkingai sudėti sodo priežiūrai skirti reikmenys. Mus supo gražios uobelys, kurias puošė gausybė vaisių. Visą tą laiką, kurį mes praleidome kartu, ji nenustojo pasakojusi apie tai, koks nuostabus gyvenimas virė čia, tame sode.  Močiutė pakvietė mane apžiūrėti kitus šalia esančius sodelius. Nors žinojau, kad namuose manęs laukia skanūs pusryčiai, aš negalėjau atsispirti pagyvenusios kaimynės kvietimui. Šioje moteriškėje buvo kažkas tokio, kas buvo daugiau, nei skanus maistas apie kurį aš vis dar tebegalvojau. Taigi, mes įsitraukėme į savotišką ekskursiją. Močiutė vedžiojo mane nuo vieno sodelio prie kito. Kiekvienas iš šių sodelių buvo savotiškai gražus ir ypatingas. Atvirai pasakius, jeigu aš tame sode bučiau buvęs vienas, tai šis sodas manęs niekuom nebutų sužavėjęs. Bet ši moteriškė... Ji turėjo ypatingą dovaną matyti tai, ko skubančio per gyvenima ir rūpesčiais apsikrovusio, paprasto žmogaus akis nepastebi. Kiekvienas augalo lapelis ir žiedas šiai močiutei teikė džiaugsmo. Kiekvienas akmenėlis, ar vabalėlis šios moteriškės gyvenime užemė svarbų vaidmenį. Ji grožėjosi viskuom: medžiais, vaisiais, žole, krūmais, vandens augalais, lietumi, saule, dangumi, žmonėmis, viskuom... 

Prisiskynę kelis maišelius obuolių, mes patraukėme namo. Prisipažinsiu, nenorėjau palikti tos stebuklingos vietos, norėjau pabūti ten ilgiau. Troškau išmokti gyvenimą matyti Jo - Dievo akimis.

Juk mano mintys - ne jūsų mintys, o mano keliai - ne jūsų keliai, - tai VIEŠPATIES žodis (Izaijo 55:8)

Dainius

Ar sakote, kad užsispyrimas blogas dalykas?

1937 architektas Frankas Lloydas pastatė namą vienam turtingam pramonininkui Hibbardui Johnsonui. Vieną lietingą vakarą Johnsonas susikvietė vakarienei įžymius to miesto žmones. Vakarieniaujant, virš Johnsono galvos, lubose pradėjo sunktis vanduo, kuris po keliu akimirkų pradėjo lašėti tiesiai ant šeimininko pliko pakaušio. Pasipiktinęs, jis paskambino architektui į namus. ‘‘Klausyk Frankai, tu pastatei šį puikų namą ir jis mums labai patinka. Tačiau argi aš nesakiau, kad tu pasirūpintum stogo sandarumu? Šiuo metu aš vakarieniauju su garbingais svečiais ir vanduo laša tiesiai ant mano viršugalvio". Franko Loido atsakymą girdėjo visi salėje esantys žmonės. "Na, Hibai, kodėl gi tau neperstumus kėdės į kitą vietą?

Ši tikra istorija atskleidžia kokie mes kartais būname užsispyrę :). Bet šiandiena aš norėčiau pakalbėti apie kitokį užsispyrimą. Aš pavadinčiau tai ''dvasiniu užsispyrimu''.

 Prieš mėnesį gavau laišką. Atplėšęs ir perskaitęs jį buvau lengvai šokiruotas. Laiško autorius, valstybinė organizacija atsakinga už kelių eismo taisyklių laikymasi, primygtinai reikalavo, kad susimokėčiau £195 (apie 800lt) baudą. Jame taip pat buvo teigiama, kad bauda buvo padidinta kadangi aš neatsakiau į pirmąjį siųstą laišką ir nesumokėjau pirminės £65 (260lt) man paskirtos baudos. Bet kaip aš galėjau sumokėti baudą, jeigu nebuvau gavęs jokio pirminio laiško! Bet papasakosiu viską nuo pradžių...

Prieš keletą mėnesių, grįždamas pavargęs anksti ryte iš darbo, nepastebėjau ribojančio laiką ir draudžiančio į kairę sukti, ženklo. Tik pasukęs draudžiama kryptimi priešais save išvydau nedidukę mašiną su teleskopine vaizdo fiksavimo kamera ant mašinos stogo. Išvydus kamerą prisiminiau, kad prieš posūkį ant ženklo buvo pažymėti laiko apribojimai draudžiantys nuo 07:30-09:30 sukti į kairę. Pažvelgiau į laikrodį, laikrodis rodė 09:03. Supratau, kad įkliuvau ir teks paploninti piniginės tūrinį. Buvau nusivylęs, nes dirbu sunkiai, kad išlaikyčiau ir aprūpinčiau savo šeimą. Po kelių valandų susitaikiau su esama situacija ir nusprendžiau neleisti šiam nemaloniam įvykiui gadinti man nuotaiką. Pagaliau pinigai juk uždirbami. Dievas davė iki šiolei, duos daugiau ir ateityje. Baudos kvitai pažeidus taisykles ateina paštu savaitės bėgyje. Todėl nustebau, kad praėjus mėnesiui aš vis dar negavau baudos kvito. Pamaniau, kad galbūt žmogus sėdėjęs prie fiksavimo kameros buvo truputi prisnūdęs ir neužfiksavo mano pažeidimo :). Deja aš buvau neteisus. Prabėgus dar kelioms dienoms mane pasiekė pradžioje paminėtas nemalonus laiškas.
Aišku, aš nesutikau padengti šios didžiulės baudos, tad pasinaudojau laiške man suteikta teise ir smulkiai aprašęs visą įvykusią situacija padaviau apeliaciją. Buvau tikras, kad būsiu išgirstas ir man bus suteikta galimybė sunokėti pirminę paskirtą £65 baudą. Deja, po kelių dienų, atėjus laiškui man teko nusivilti. Laiške buvo teigiama, kad mano apeliacija buvo perskaityta, apsvarstyta ir atmesta. Ten taip pat buvo parašyta, kad aš nebegaliu daugiau apeliuoti ir septinių dienų laikotarpyje nesumokėjus baudos būsiu paduotas į teismą. Padavus į teismą, prie jau esamos baudos bus pridėtas papildomas £86 (344lt) mokėstis teismui. Mane užvaldė stiprus nusivylimas. Ką daryti? Kaip pasielgti? Sumokėti baudą, nuryti kartų netesybės gurkšnį ir pamiršti visą šią nemalonią istoriją? Mano protas įtemptai mąstė. Žinote, panašiuose situacijose yra labai reikalingas palaikymas. Reikalingas žmogus, kuris galėtų išklausyti ir patarti. Turiu nuostabią žmoną, kuri visada mane išklauso ir išsako savo nuomonę. Šioje situacijoje mano žmona buvo kategoriška. Reikia sumokėti ir nebesukti sau galvos! Neduok Dieve, ateis išieškojimo tarnyba ir konfiskuos dalį mūsų turto. Kam tas stresas ir baimės laukimas?
Sekančią dieną pas mus namuose vyko lietuvių susibūrimas, kuriame mes dalijomės savo liudijimais bei studijavome Šv.Raštą. Pasinaudodamas galimybe aš papasakojau savo istoriją susirinkusiems žmonėms. Po susirinkimo prie manęs priėjo mūsų geras šeimos draugas ir švelniai man į rankas įbruko £200. ''Susimokėk ir nekelk streso savo šeimai'', tarė jis.
Dar kitą dieną, tai yra sekamdienį mus aplankė pažįstami žmonės, kuriems teko dirbti valstybinėse organizacijose Anglijoje. Jie primygtinai siūlė nešvaistyti savo laiko ir susimokėti baudą. Pasak jų, daugelis žmonių buvo atsidūrę panašioje situacijoje ir deja, likdavo nieko nepešę ir ištuštintomis piniginėmis. Pamiršau pasakyti, kad tie žmonės buvo Jehovos liudytojai su kuriais mes kartas nuo karto susitikdavome prasmingiems pokalbiams apie Šv.Raštą.
Atėjus pirmadieniui aš įtemptai galvojau, kokį sprendimą reikėtų priimti, juk laiko liko nebedaug. Visų, aukščiau paminėtų žmonių patarimai man buvo reikalingi ir brangūs. Vertinau jų laiką ir pagalbą. Mintyse pradėjau nusiteikinėti, kad reikės nusileisti ir pasiduoti. Pasiduoti?! Staiga suklusau. Mano mintyse iškilo viena Šv.Rašto istorija.
(Evangelija pagal Matą 8:23-27) Audra blaško laivelį, kuriame plaukia mokiniai. Daugelis iš mokinių buvo žvejai, kurie buvo įgudę jūrininkai patyrę ne vieną audrą. Bet ši audra buvo išskirtinė. Tai buvo siaubinga audra, kokios mokiniams dar neteko matyti. Laivelyje vyko tikras haosas. Vieni mokiniai bandė nuleisti vėjo draskomą burę. Kiti bandė irkluodami pasiekti krantą. Treti mokiniai siaubo perkreiptais veidais sėmė nenumaldomai kylantį valtyje vandenį. Dar kiti apimti paniškos baimės tiesiog nenustodami šaukė.
Bet kas ten..., kas ten valties gale miega? Kaip galima miegoti tokiuose aplinkybėse?! Kaip galima taip ramiai ant pagalvės snausti, kuomet aplinkui žmonės šaukia, vėtra ir jūra siaučia keldamos neapsakomai didžiulį garsą? Mokiniai žadino Jėzų. Biblijoje parašyta, kad atsibudęs Jėzus tarė: "Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?" Ar žinote, kad Jėzus ne iš karto ištarė šiuos žodzius? Tarp to momento, kuomet Jėzus buvo pažadintas ir momento kuomet Jėzus ištarė aukščiau paminėtus žodžius praėjo kelios akimirkos. Jėzaus žodžiai buvo savotiškas priekaištas, kaltinimas mokiniams. Kad pasakyti tokius žodžius, Jėzus turėjo įsitikinti, kad mokiniai ištiesu pasielgė kaip bailiai ir mažatikiai. Taigi, pažadintas iš miego Jėzus žvalgėsi po valtį. Jo žvilgsnis kažko ieškojo... Ko ieškojo Jėzus? Jis ieškojo žmogaus, kuris neleistų panikai ir nevilčiai užvaldyti proto. Jis ieškojo žmogaus, kuris mokėtų suvaldyti savo negatyviausius jausmus, kuris mokėtų kontroliuoti savo mintis ir neleisti baimei paimti viršų. Jėzus ieškojo žmogaus, kuris stovėtų tvirtai isispyręs į valties dugną ir Dievo vardu stabdytų audrą. Jėzus ieškojo ''dvasiškai užsispyrusio'' žmogaus, kuris NEPASIDUOTŲ.
Man tapo aišku, jokiu būdu nepasiduoti, bet eiti į priekį. Juk priėmęs Dievą į savo gyvenimą aš kartu priėmiau ir Dievo jėgą būti nugalėtoju. Priimdamas Dievą į savo gyvenimą aš kartu priėmiau ir visas Dievo pažadėtas man pergales! Sudaręs sandorą su Dievu ne tik aš įsipareigojau, bet ir Dievas. Jis pažadėjo mane ginti! Aš leidau, kad šios mintys manę užvaldytų. Tikėjimu isikibau į Dievą.
Susitelkęs parašiau laišką, kuriame išdėščiau savo poziciją ir paaiškinau, kad nesiruošiu mokėti man paskirtos baudos ir savo teises ginsiu teisme. Laišką išsiunčiau į tą pačią valstybinę organizaciją. Paprašiau, kad mane informuotų apie tolimesnę proceso eigą. Po savaitės mane pasiekė laiškas iš teismo, kuriame mane informavo apie gresiantį teisminį procesa ir galimas pasėkmes. Ten taip pat buvo nedidelis skyrelis, kuriame rašytine forma galėjau pateikti savo įvykių versiją. Pasinaudojau šia galimybe ir laiško gale pridūriau, kad esu pasiruošęs eiti per visus įmanomus teisminius procesus siekdamas apginti tiesą.
Praėjo dar kelios savaitės. Vieną rytą išgirdome, kaip paštininkas į mūsų pašto dėžutę įmetė laiškus. Tarp gautos korespondencijos pastebėjau laišką iš teismo, kuriame turėjo būti šaukimas į teisminį posėdį. Plėšdamas laišką jaučiausi visiškai ramiai. Žinojau, kad Dievas vadovauja šiam procesui ir Jis suteiks pergalę. Laiške buvo parašyta, kad teismas suteikia man galimybę sumokėti pirminę £65 baudą. Sumokėjus šią baudą byla bus uždaryta. Ačiū Tau, Dieve!

Brangus skaitytojau, gyvenimas su Dievu nesuteikia mums garantijos į tylų ir ramų gyvenimą. Priešingai, mūsų laukia didžiausios audros ir pavojingiausi skardžiai. Pasitaikys akimirkų, kuomet žemė slys iš po kojų. Tą akimirką mes turėsime du pasirinkimus, pasiduoti arba laimėti. Jūs laimėsite, jeigu užsispyręs tikėsite, kad mirdamas ant kryžiaus Jėzus, jau padovanojo jums visas pergales. Šiandiena Dievas ieško ''dvasiškai užsispyrusių'' žmonių. Tu gali būti vienas iš jų.

PAKELTA RANKA

Mano, kaip nusikaltėlio kelione tesėsi. Neilgai trukus mes su žmona  išvykome į tolimą ir ūkanotą Albiono salą – Anglija. Turėjome svajonę nusipirkti nuosavą nama su automatiniais vartais bei didžiuliu sodu, kurio viduryje būtų tvenkinys su jame plaukiajančiomis dekoratyvinėmis žuvelėmis. Labai panašų į tą pasakų namelį, apie kurį svajoja didžioji dauguma žmonių, aukodami šiam tikslui visą savo gyvenimą. Visai pamiršau pasakyti, kad pinigus mes ruošėmės užsidirbti visuomenei nepriimtinu būdu. Anglijoje turėjau draugą, kuris užsiėmė nelegaliu verslu, kitais žodžiais tariant pinigus jis užsidirbdavo vadovaudamas prostitucijos tinklui. Kadangi jo verslas klestėjo ir augo, mane jis pasikvietė į pagalbą plėtoti savo verslui. O jeigu tiksliau, tai aš su savo gauja jam buvau reikalingas kaip apsauga jo verslui, į kurį dažnai kesindavosi juodaodžiai bei albanų tautybės nusikaltėliai. Mano gaujos nariai Angliją turėjo pasiekti kiek vėliau.

Nesileisdamas į smulkmenas pasakysiu tik tiek, kad neužilgo mano ir draugo keliai išsiskyrė. Mano netinkamas gyvenimo būdas suformavo manyje aibe blogų įpročių, kurie laikui bėgant suformavo mano charakterį. Buvau negailestinga, egocentriška ir kitų žmonių negerbianti asmenybė. Manau nesunku suprasti, kad turint tokį charakterį normalus bendravimas tarp dviejų žmoniu yra sunkiai suvokiamas. Likau vienas su žmona, kuri laukėsi mūsų antrojo kūdykio.

Atsirado daugybė laisvo laiko. Kadangi dirbti juodo darbo nenorėjau, o santaupų truputį pasitaupę turėjome, tad laiką leisdavome viename iš netoliese esančių gražių parkų. Aš žaizdavau krepšinį, o žmona skaičiuodavo valandas, kada grįšime atgal į Lietuvą, kurioje buvome palikę 6 mėnesių dukrytę.

Krepšinio aikštelėje susiradau pirmuosius draugus Anglijoje. Tiesa, jie buvo ne tie ''standartiniai'' skustagalviai su kuriais aš buvau pratęs bendrauti. Žmonės su kuriais aš žaidziau krepšinį man pasirodė tarsi is kitos planetos. Jų žodžiuose negirdėjau keiksmažodžių, o jų veiduose visada matydavau nuoširdžias šypsenas. Iš jų dvelkė neapsakoma ramybė. Jie išlikdavo ramūs netgi tada,  kada žaizdamas krepšinį juos grubiau pastumdavau. Jie niekada neatsakydavo tuo pačiu. Buvo švelnūs ir dėmesingi.

Tomas, toks buvo vaikino vardas, kuris pakvietė mane ir mano žmoną kartu su jo šeima praleisti laiką prie jūros. Kartu su mumis važiavo dar viena jauna šeima. Praleidome puikų ir nuostabų laiką.

Negalėjau atsistebėti jų pagarba aplinkiniems žmonėms, bei ju rodomu švelnumu ir dėmesingumu vienas kitam.

Laikui bėgant mes susibičiuliavome. Vis daugiau ir daugiau laiko praleisdavome kartu. Kartą Tomo draugas priėjęs prie manęs nedrąsiai paklausė, ar nenorėčiau kartu su jais apsilankyti bažnyčioje. ''Bažnyčioje''? - nustebau. Buvau pripratęs prie vaizdų, kuomet man dar Lietuvoje būnant, kunigai leisdavo savo laisvalaikius su laisvo elgesio merginomis, kurias mūsų vaikinai siūlydavo už patrauklią kainą. Dėl šios priežasties aš niekuomet nelankydavau bažnyčios, net per šventes. Mintis apie tai, kad esu pakviestas ten, kur manęs visiškai netraukė, manęs nežavėjo. Vis dėlto iš mandagumo nutariau neatsakyti.

Užėjęs į bažnyčios pastatą aš nustebau. Ten nebuvo paveikslų, statulų ar kryžių, kuriuos filmuose aš buvau pratęs matyti. Mane pasitiko didelis būrys žmonių, kurie spaudė mano ranką ir šiltai šypsojosi. Pasijutau nejaukiai. Susirinkimas tęsėsi apie tris valandas per kurias aš spėjau truputėli nusnausti.

Susirinkimui einant i pabaigą, tarnautojas, kuris kalbėjo ir skaitė iš knygos, ant kurios viršelio buvo parasyta ''Biblija'', išejęs į priekį ištarė tuomet keistai nuskambėjusius žodžius. ''Ar mūsų tarpe yra žmonių, kuriems reikia Jėzaus? Jeigu tokiu žmonių yra prašau pakelkite ranką''. Mintyse išvadinau tą žmogų tikru nevykėliu iš anksto spėdamas, kad salėje tarp penkiasdešimties žmonių mes neišvysime nei vienos pakeltos rankos. Koks kvailys gali pakelti ranką ir priimti į savo gyvenimą kažkokį Jėzų? Žinote, aš buvau teisus. Apsižvalgęs neišvydau nei vienos rankos. Šyptelėjau. Stebėjau, kas bus toliau. Žmogelis pasirodė atkaklesnis nei aš maniau. Jis dar kartą su tuo pačiu klausimu kreipėsi į salėje buvusius žmones. ''Na ir keistuolis. Argis nematai, kad tavo Jėzus niekam nereikalingas?'', - pamaniau. Sekančią akimirką įvyko kažkas nepaaiškinamo. Mane persmelkė mintis, kad aš esu tas žmogus, kuriam reikalingas tas Jėzus. Pabandžiau nuvyti šią mintį, bet ji tarsi siurbelį ištroškusi kraujo isisiurbė į mano širdį. Staiga mano mintys apsivertė šimtas aštuoniasdešimt laipsniu kampu. Dabar jau dairiausia po sale karštlygiškai trokšdamas pamatyti nors vieną pakeltą ranką. ''Tik ne aš, tegul kas nors kitas priima tą Jėzų! Tik nedabar, dar nesu pasiruošęs,'' -  bandžiau atkalbinėti save. Kaip dažnai gyvenime taip elgdavausi, bandydamas atsikratyti atsakomybės bei stengdamasis ja perkelti ant kito žmogaus pečių! Salėje vyravo mirtina tyla. Pakeltų rankų nesimatė. Supanikavau. Mano viduje siautė tikrų tikriausias jausmų uraganas. ''Kam tau tas Jėzus? Nori, kad visi juoktusi iš tavęs?'' - išgirdau vidini pažįstamą balsą. ''Jėzus atneš į tavo gyvenimą ramybę, kurios tu niekada neturėjai'' - prabilo kitas balsas. ''Ne! Tikra ramybė ir palaima atnešti tau gali tiktais pinigai. Pažvelk į Antaną, kuris turi tokį namą apie kurį tu senai svajoji ir dar su židiniu ir baseinu!'' - Užprotestavo pirmasis balsas. ''Dainiau, tu manai, kad Antanas gyvena ramybėje? Ar pastebėjai tuos du pitbulius palaidus lakstančius po kiemą? Ar atkreipiai dėmėsį į aukštą dviejų metrų tvorą supančią Antano namą? Ar matei kokia modernią ir brangią signalizaciją praeitą savaitę šis žmogus nusipirko? Ar skaičiavai kiek asmens sargybinių Antanas pakeitė per paskutinius keletą metų? Ir tu vadini tai ramybe? O kaip Antano ir jo žmonos santykiai, ar tau jie prie širdies? Manai, kad dažnas Antano išgerinėjimas ir smurtavimas prieš žmoną yra laimingos santuokos formulė?'' - švelniai kalbėjo antrasis balsas ir tęsė toliau. ''Aš siūlau tau tikrą ramybę. Aš pakeisiu tavo širdį atnaujindamas ją, išvalysiu tavo minčiu koridorius ir paruošiu tave Naujam Gyvenimui. Tu pamilsi savo žmoną ir vaikus taip, kaip niekada nemylėjai. Aš išugdysiu tavyje atsakomybės jausmą, suteiksiu tau kantrybės, išmokysiu ištikimybės, nugalėsiu visas tavo priklausomybes. Aš saugosiu tave ir tavo namus. Padėsiu tau įveikti visus gyvenimo sunkumus ir problemas. Suteiksiu tau tai, ko tu niekada neturejai - Tikejimą. Dėka tikejimo tu niekada nesijausi vienišas, išduotas, atstumtas ir nereikalingas. Tu visada žinosi, kad AŠ ESU šalia. Pagaliau, aš atskleisiu tau šio gyvenimo prasmę, atsakysiu į neatsakytus klausimus apie tai, kas yra mirtis? Ar tai paskutinė tavo gyvenimo stotelė? Bet, kad visa tai įvyktų, tu turi leisti man ateiti į tavo gyvenima - išpažinti mane visų akivaizdoje pakeldamas ranką. Ar daug prašau iš tavęs...?''

 Mano ranka lėtai pakilo į viršų. Salėje pasigirdo gausūs plojimai. Į manę nukrypo visų bažnyčioje esančiųjų žvilgsniai. Jaučiausi siaubingai nejaukiai. Tarsi elektros laidais šiurpuliukai lakstė po mano kūną. Mane pakvietė išeiti į priekį. Kojos pradėjo drebėti tarsi drebulės lapai. Žemė pradėjo slysti iš po kojų. Paniška baimė sukaustė visą mano kūną. ''Kas per vienas tas Kristus!'' - sušukau mintyse. ''Gal neiti?'' - šmekstelėjo galvoje? Tą akimirką aš supratau labai svarbų dalyką, kas iš tiesu yra drąsa. Drąsa, tai nėra smurtavimas prieš savo silpną žmoną. Drąsa, tai nėra šaukimas ant savo vaikų, su diržu vaikantis juos po kambarį ir reikalaujant,  kad pastarieji paklustų. Drąsa, tai nėra lakstymas po lauką apsvaigus nuo alkoholio ir mojuojant kumščiais kitiems po nosimis. Drąsa, tai ne pasididžiavimo būsena žinant, kad visi aplinkiniai tavęs bijo. Tikra drąsa - tai tavo pasiryžimas susitikti akis i aki su Gyvuoju Dievu - Jėzumi. Tik labai nedaugelis žmonių išdrįsta žengti tokį žingsnį. Parodoksalu: daugelis krikščionių lanko bažnyčią, bet niekada nėra sutikę Jėzaus. Jie tarnauja tradicijoms, papročiams ir taisyklėms, kuriuose nėra Dievo.

Sukaupęs visas savo jėgas išėjau į salės priekį. Tarnautojas paklausė ar galiu pasimelsti? Desperatiškai bandžiau prisiminti nors kelias ištraukas iš katekizmo, kurį vaikystėje man skaitė močiutė. Matydamas mano pabalusi ir sutrikusį veidą jis pasiūlė leisti jam tai padaryti, o mane pakvietė tiesiog kartoti jo žodžius. ''Ačiū tau Dieve!'' - pamaniau. Pajutau tarsi didžiulis akmuo būtų nusiritęs nuo mano širdies, bet sekančią akimirką mane išmušė karštis. Pajutau, kad negaliu ištarti žodžių. Nesupratau kas vyksta! Prakaito lašai išmušė mano veidą. “Ar tau viskas gerai?“, - paklausė manęs žmogelis. Kažką neaiškiai sumurmėjęs linktelėjau galva tarsi sakydamas, ''taip''. Virpančiu balsu pradėjau kartoti maldos žodžius.

Šiandiena atsimenu tik trumpą šios maldos ištrauką. ''Dieve, ateik į mano gyvenimą''. Šie žodžiai pripildė visus mano minčių koridorius. Jie prasiskverbė į mano tamsiausias ir labiausiai užterštas širdies kerteles. Jie užliejo visą mano esybę. Aš pasidaviau ir leidau, kad tai įvyktų. Aš nutariau akis į akį susitikti su Jėzumi.

Dainius

Ar suspėsiu?

Skubėjau į susitikimą su daktaru, kuris buvo suplanuotas 10:30. Stengiuosi lygiuotis į žmones, kurie atsakingai žiūri į laiką ir niekada nevėluoja. Bet tą dieną pažvelgęs į laikrodį supratau, kad vargu ar pateisinsiu punktualaus žmogaus įvaizdį. Iki susitikimo pradžios buvo likusios 8 minutes, o aš dar buvau kelyje už vairo. Nervinausi. Ačiū Dievui, kažkokiu stebuklingu būdu visi, mano kelyje sutikti šviesoforai rodė žalią signalą, o ir kamščių, kurie tokiu laiku yra dažni, išvengiau. Prisiminiau, kad ryte atsikėlęs prašiau Viešpaties eiti priekyje manęs pašalinant visas kliūtis iš mano kelio.
Į ligoninės mašinų stovėjimo aikštelę ''įskridau'' 2 minutės iki mano planuoto susitikimo. ''Spėjau'' , apsidžiaugiau mintyse. Deja, po keletos sekundžiu man teko nusivilti. Mašinų stovėjimo aikštelė buvo sausakimša nuo mašinų, nežiūrint į tai, kad ši aikštelė buvo mokama, o priekyje manęs eilėje laukė dar dvi mašinos!
''Viešpatie, žinau, kad esu kaltas, turėjau anksčiau išvažiuoti, bet prašau suteik man galimybę nevėluoti šiandiena''. Tai buvo mano kelių sekundžiu malda.
Viskas įvyko tų - dviejų minučių laikotarpyje. Pirma eilėje stovinti mašina kažkur nuvažiavo. Antrai mašinai atsilaisvino vieta. Atėjo mano eilė. Intensyviai dairiausi, kur galėčiau isprausti savo nediduką ''Peugote''. Staiga išgirdau barbenimą į mašinos langą mano pusėje. Už lango išvydau angelą (juokauju :), senučiukę, kuri pasiūlė man savo bilietą, kurio galiojimo laikas tesėsi dar dvi valandas! Padėkojau, ji išvažiavo, aš pastačiau savo mašiną į jos vietą. Išsitraukiau iš kišenės mobilujį telefoną. Laikrodis rodė 10:30.

Dievas yra Gyvas Dievas, ne mitas. Norite įsitikinti, kad jūs Jam svarbūs? Privalote išbandyti Jį.

Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys, nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas... (Izaijo 43:2-3)

Dainius

Tikra istorija, "PASITIKĖK..."

Šios istorijos autorius ir "savininkas" yra mano brolis, Aurimas.

Norėčiau papasakoti vieną istoriją, kuri atsitiko mano gyvenime.
Lietuvoje 2003 metais turėjau nuostabią merginą, kurią labai mylėjau. Po trijų draugystės metų mes pradėjome kurti bendrus ateities planus, supratau, kad tai Ji, apie kurią visada svajojau. Buvome labai laimingi, mylėjome vienas kitą.
Tais laikais buvo gana sunku gauti gerai apmokamą darbą. Juolab mokslų nebuvau pabaigęs, neįsigijau jokios specialybės. Tačiau jaučiau didžiulį norą pasirūpinti mūsų bendra ateitimi. Kaip tik tuo metu, iš savo brolio gavau pasiūlimą atvykti į Angliją. Viską apsvarstę nutarėme pabandyti. Tada Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, tad atvykti į Didžiąją Britaniją buvo labai sunku. Viską kruopščiai suplanavome, nutarėme, kad aš išvyksiu pirmas, o po dviejų savaičių atvyks mano mergina. Mano kelionė buvo sėkminga, muitinėje nebuvo jokių problemų, tad netrukus jau spaudžiau dešinę savo broliui. Pranešiau gerą žinią savo antrajai pusei, viskas klostėsi pagal planą. Beliko išlaukti dvi savaites iki mūsų susitikimo, daug bendravome sms žinutėmis, telefonu. Tačiau belikus kelioms dienoms iki jos keliones pradžios, supratome, kad dokumentai, kurie jai buvo reikalingi muitinėje nebus paruošti laiku. Tad kelionę teko nukelti dar dviems savaitėms. Buvo sunku. Tačiau žinojome, kad anksčiau ar vėliau mūsų susitikimui niekas nesukliudys ir mes vėl busime kartu. Tačiau laikas ėjo, o nenumatyti trukdžiai ir problemos iškilusios paskutinėmis minutėmis nubloškė mūsų susitikimą šešiems mėnesiams. Šešiems ilgiems ir pilniems ilgesio ir laukimo mėnesiems.
Per visus šiuos šešis mėnesius daug bendravau su broliu, mat gyvenome po vienu stogu. Mano brolis neseniai buvo pažinęs Dievą, todėl daug apie Jį kalbėjo. Norėjo, kad kuo daugiau sužinočiau apie Gelbėtoją, pakeisčiau savo gyvenimą, skaityčiau Bibliją. Man tai buvo kažkas naujo. Klausydavausi pastoriaus, kuris atvykdavo pas mus į namus kievieną savaitę, nors ir ne visada norėdavau to. Per šiuos šešis mėnesius perskaičiau beveik visą Bibliją. Priėmiau kai kurias Švento Rašto tiesas, pradėjau melstis. Tačiau giliai širdyje žinojau, kad visa tai darau tik tam, kad įtikčiau Dievui. Tai buvo paskutinis šiaudas, kurio griebiausi, norėdamas vėl išvysti savo mylimąją.
Ir štai atėjo laikas ilgai lauktai kelionei. Visą dieną neradau sau vietos, kas penkias minutes žiūrėjau į laikrodį, ar dar ne laikas važiuoti į aerouostą. Neiškentęs išvažiavau prieš tris valandas, nors kelionė truko vos valandą. Laikas bėgo labai lėtai, tačiau aš kantriai laukiau. Pagaliau lėktuvas nusileido, pasirodė pirmieji žmonės, o aš vis laukiau. Praėjo keturios pilnos nerimo ir nežinios valandos. Po truputį viską ėmiau suprasti – jos nepraleido! Tai buvo didžiulis smūgis. Su ašarom akyse vaikščiojau pirmyn atgal nežinodamas ką daryti toliau. Buvau nelegalas, todėl kažką aiškintis būtų buve kvaila, tad sėdau į traukinį ir pajudėjau namų link. Galvoje sukosi daugybė minčių, viduje norėjau šaukti, šaukti ant Dievo: Kodėl??! Kodėl taip elgiesi su manimi??! Grįžęs namo tenorėjau vienintelio dalyko – sudraskyti Bibliją į skutėlius. Tačiau tą akimirką kažkas keisto manyje įvyko. Aš nulenkęs galvą pradėjau melstis, šį kartą iš visos širdies. Pajutau, kažkokią keistą ramybę. Buvo vėlyvas vakaras, tad nuėjau miegoti. Maždaug po valandos per miegus išgirdau telefono skambutį, atsiliepęs, ragelyje išgirdau savo mylimosios balsą: Mane praleido...
Šiandien, praėjus aštuoniems metams, ta mergina, kurios laukiau atvykstant pusę metų, yra mano žmona, mes turime du nuostabius vaikučius. Aš turiu tai, apie ką visada svajojau. Dievas prisilietė prie mano gyvenimo tada, kai mažiausiai to tikėjausi. Aš žinau, kad Dievas gali paliesti ir jūsų gyvenimus, jums tereikia to panoreti. Atverkite Jam savo širdį ir Jis apipils jus palaimomis. Nenusivilkite jeigu viskas vyksta ne pagal jūsų planą, pasitikėkite Juo, Jis visada liks ištikimas.

Aurimas

TAS, KURIS SUKŪRĖ ŽEMĘ IR VISATĄ YRA ARČIAU NEI MES GALIME ĮSIVAIZDUOTI

Balandžio pabaigoje su šeima turėjome galimybę aplankyti nuostabią vietovę, kuri vadinasi ''Lake District''. Nepakartojamai graži ir įspūdinga vieta. Kalnai, ežeras ir galimybė paburiuoti jame :). Miegojome palapinėje, valgėme nedidukėje valgyklėlėje ir kopėme į kalnus. Mūsų vaikai buvo sužavėti tais vaizdais-gamta kuriuos matė.
Kaip ir anksčiau jau minėjau, Dievo senokai prašau, kad padėtų susirasti darbą ir pagerintų mūsų šeimos finansinę būseną, kuri nėra pati geriausia. Atsakymo vis laukiau.
Buvo puiki diena, tad visi nutarėme kopti į kalnus. Su mašina užvažiavome labai aukštai. Mašiną pastatėme aikštelėje, kuri buvo priešais seną bažnyčią. Dar gerą kelio galą kopėme aukštyn. Minkštos purios samanos, stiprus ir gaivus vėjas bei kvapą gniaužiantis vaizdai džiugino mūsų vaizduotę. Kiek pabuvę ir pasigerėję nuostabia gamta mes nusileidome žemyn. Vaikai buvo labai pavargę, o ypatingai mano mano mažasis sūnus. Jis liko mašinoje su tėtčiu, o aš su dukryte nuėjome į bažnyčią esančią kitoje kelio pusėje.
Tai buvo iš ties labai sena kalnų bažnyčia. Durys buvo praviros ir mudvi užėjome vidun. Bažnyčioje buvo prietema ir jautėsi vėsuma. Pro dekoratyvinius vitražus švietė ryškūs saulės spinduliai. Bažnytėlė buvo nedidelė, bet labai jauki. Prie įėjimo matėsi sudėtos atvirutės. Atrodė tuoj, tuoj prasidės tarnavimas. Ore tvyrojo šventinė nuotaika ir iškilmingumas. Jaučiau Dievo buvimą ir Jo artumą. Norėjau tik atsiklaupti ir kalbėti su Dievu. Ant suolų buvo sudėtos naujo leidimo Biblijos. Nustebau, nes tai buvo visiškai naujos knygos. Jos nelabai derinosi su senoviniu bažnyčios stiliumi.
Aš susikaupiau maldai. Dar neįpusėjus mano pokalbiui su Dievu, mano dukra atnešė ir padavė man knygos skirtuką, kuriame buvo parašyti šie žodžiai: ''Nepergyvenk dėl nieko, melskis už viską ir nepamiršk dėkoti Dievui už atsakymus (versta iš anglų kalbos)''. Susimąsčiau, tai Dievo atsakymas į mano maldą ar sutapimas? Vėliau, ramiai pagalvojusi priėjau išvados, kad sutapimų gyvenime nebūna. Tai buvo Dievo atsakymas!
Mano vidų užliejo ramybė. Aš žinojau, kad esu išklausyta ir globojama Dievo.

Draugiškai, Vita.

LIUDIJIMAS: RYŽIAI

-->Sveiki. Neseniai sutikome nuostabią šeimą. Vita, Gintas ir jų vaikučiai Julius su Emilija išgyvena gražias ir pamokančias patirtis su Dievu. Vieną iš šių patirčių jie sutiko pasidalinti ir su mumis :). Viliamės, kad ateityje jie pradžiugins mus naujomis mūsų sielas stiprinančiomis patirtimis. Ačiū jiems.

Aš ilgai prašiau ir medžiausi Dievui dėl darbo, veiklos, kuri padėtų mano šeimai bent kiek finansiškai. Be to, tai būtų užsiėmimas ir man. Prašiau Dievo pagalbos ir kad parodytų į kurią pusę eiti. O aš jau kelias savaites vis pamiršdavau nusipirkti ryžių parduotuvėje. Pykau ant savęs, kad esu išsiblaškiusi :). Bet ši trumpa istorija prasidėjo ne nuo čia. Prieš porą mėnėsių sužinojau, kad mano draugė iš Pietų Afrikos, po septynerių gyvenimo metų Anglijoje, nusprendė grįžti į savo šalį. Buvo didelis ir netikėtas siurprizas. Mes per dvejus metus labai susidraugavome. Ji paprašė pagalbos kraustantis iš namo. Draugė ieškojo kam atiduoti daugelį  per tuos metus ''sutaupytų'' daiktų. Daug jų išdalino. Paskutinę dieną ji krovė maisto likučius, kuriuos irgi dalino visiems , kam reikėjo. Man ji ypatingai nepagailėjo ir prikrovė didelę dėžę maisto produktų :). Baigusi viską krauti, mano draugė išėmė iš spintelės didėlę metalinę dėžę ir padėjo ją ant viršaus maisto produktų dėžės. “Kokia nepatogi dėžė virtuvėje ir dar tokia didelė. Ką ji laiko tokioj dėžėje?”- mąčiau aš ir labai stebėjausi. Viską sudėjusi į mašiną parsivežiau namo. Mano dideliai nuostabai, namuose atidariusi tą nepatogią metalinę dėžę radau ten ryžius, kuriuos vis pamiršdavau nusipirkti :). Tada supratau, kad Dievas mane mokina pasitikėti Juo nuo labai mažų dalykų, tokių kaip ryžiai, kad vėliau galėtų duoti man didesnius, tokius kaip darbas ;). 

 Dievo keliai - tai ne žmogaus keliai. Jis žino geriau ko mums reikia šiuo metu.

Nuoširdžiai, Vita