Kaip tapti nugaletoju

Pasilikite manyje, tai ir as jumyse pasiliksiu. Kaip sakele negali duoti vaisiaus pati is saves, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jus bevaisiai, nepasilikdami manyje. (Jono 15:4)

Dievas mane pakviete pas Save is nusikaltimu,ziaurumu ir prievartos pilno pasaulio. Pirmieji zingsniai link Viespaties buvo ypatingai sunkus. Mano mintys pritvinkusios nuodemiu nenorejo paleisti manes is savo glebio. Bet mano pasiryzimas buvo tvirtas. Zinojau, kad sugebesiu pasikeisti, juk tiek daug visko pasiekiau per savo neilga gyvenima! Buvau iprates viska imti jega, savo valios pastangomis, tad ir si nauja man visiskai nepazistama patirtis manes nebaugino.
Keiksmazodziai, buvo pirmasis issukis su kuriais as turejau susitvarkyti. ''Buk stiprus ir nesikeik, tu tai gali padaryti'', kalbejau savyje. Ir istikruju, po neilgo laiko tarpo as pastebejau, kad galiu save valdyti. As galiu kontroliuoti situacija! Tai buvo eiline ir iprasta pergale mano gyvenime. Didziavausi, kad mano stiprybe ir valios pastangos gali pasitarnauti ir sioje naujoje dvasineje patirtyje. Deja, tada nesupratau, kad tai buvo paskutine MANO pergale.
Praejus keliems menesiams, mano seima aplankyti atvaziavo mano mama. Is pradziu mano dziaugsmas buvo begalinis. Juk tiek ilgai buvau nemates savo mamos, o ir naujas mano gyvenimas su Viespaciu buvo puiki galimybe iskelti save mamos akyse. Kam nemalonu buti pastebetam, pagirtam? Laikui begant mano dziaugsmas po truputi isbleso. Nuobodi kasdienine rutina su savo vargais ir rupesciais sugrazino mane i realybe.
Karta man bendraujant su mama musu nuomones susikirto. Ji negalejo sutikti su mano iskeltais teiginiais, ikandin as nebuvau linkes nusileisti, juk tai MANO nuomone! Uzvire kova... Ir staiga ivyko kazkas, ko as visiskai nesitikejau ir nelaukiau. Is mano lupu lyg is automato vamzdzio pasipyle keiksmazodziu ''kulkos'', kurios giliai smigo mano mamos sirdin. Kas nutiko?! Kaip as nesusivaldziau?! Kodel as praradau kontrole?! Tai buvo klausimai, i kuriuos as negalejau rasti atsakymo. Mano mama uzsisklende savyje. As? As bandziau suprasti, kur paliko tas nenugalimas, stiprus ir valingas zmogus, kuris visada pasiekdavo savo uzsibrezta tiksla.
Keturios uzdaro kambario sienos yra liudytojos, kada pirma karta nuosirdzioje maldoje, nulenkes iki zemes savo galva as meldziausi. Dieve, atleisk... As negaliu, bet Tu gali! Tu gali pakeisti viska ir mano sirdi taip pat! Atiduodu ja i Tavo rankas...
Nezinau, kiek po mano maldos praejo laiko... Menuo, gal but du, o gal ir visas puse metu. Atsimenu, kada viena diena pastebejau, kad mano lupos taria zodzius, kuriu anksciau as niekada netardavau. Zodzius, kurie nezeidzia zmogu, bet suteikia jam vilties, jegu, stiprybes ir dziaugsmo.
Ziurejau i save is sono ir bandziau suprasti, kokiu budu tai ivyko? Bandziau ieskoti atsakymu savyje, deja neradau. Neradau, nes nebuvo jokiu mano pastangu siame stebukle! Pergale buvo pasiekta, bet tai buvo ne mano pergale..., tai buvo pergale VIESPATIES mano DIEVO. Tai buvo pergale VISAGALIO, prie kurio koju as glaudziausi.

Galbut siandiena Tu jautiesi pavarges ir issekes, nuo tu nesibaigianciu kasdieniniu dvasiniu kovu savo gyvenime. Galbut sia akimirka esi kovos sukuryje, prarades bet kokia galimybes istrukti is ten. Galbut Tavo kelia uztvere kliutis, kurios Tu tiesiog nesi pajegus iveikti, nes pavargai. Galbut, yra daugybe kitu dalyku, kurie skaudina Tave ir Tau artimus zmones...
Noriu padrasinti Tave, mano Brangus Drauge. Mes turime iseiti! Tas pats Dievas, kuris praskyre juros vandenis isgelbedamas Savo tauta nuo Egipto kariuomenes sunaikinimo, tas pats Dievas, kuris ketvirtaja diena prikele Lozoriu is mirties kapo, tas pats Dievas, kuris pasauke mane is nusikaltelio i dora zmogu, apvalydamas mano ''nesvarias'' lupas nuo nuodemes dulkiu, tas pats Galingas Dievas troksta padeti ir Tau siandiena. Pakviesk Ji i savo gyvenima, atverdams jam savo sirdies duris.

Stai, as (Jezus) stoviu prie duru ir beldziuosi: jei kas isgirs mano balsa ir atvers duris, as pas ji uzeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi (Apreiskimu 3:20).