Gyvi pokalbiai su Dievu yra mano kasdienybė. Negaliu pradėti dienos nepapasakojęs Dievui ką planuoju daryti ir negaliu užbaigti jos nepasidalinęs tais įspūdžiais, kuriuos patyriau dienos bėgyje. Dievas yra mano Draugas, kuriam patikiu visas savo širdies paslaptis, net ir pačias slapčiausias. Jis taip pat yra mano tvirtovė, kuri mane priglaudžia iškilus gyvenimo pavojams. Mano gyvenimas be gyvo bendravimo su Dievu, būtų beprasmis gyvenimas. Tuščias gyvenimas. Miręs gyvenimas...
Vieną rytą mane
aplankė neįprasta mintis. Kaip būtų įdomu, nors keletą akimirkų turėti Dievo
akis ir pažiūrėtį į pasaulį taip, kaip Dievas žiūri. Kalbėdamas su Dievu,
užsiminiau apie šį troškimą.
Buvo ankstus
rytas. Pasišildžiau Alinos paruoštus pusryčius ir ruošiausiu skaniai pavalgyti.
Atvirai pasakius, skanus valgis yra mano silpnybė :). Smeigęs
šakutę į gražiai apskrudusią keptą bulvytę ruošiausi ją suvalgyti. Staiga
išgirdau skambutį į duris. Už durų stovėjo mūsų kaimynė, pagyvenusi moteriškė. Ši moteris, prieš keletą mėnesių neteko savo vyro. Švelniai nusišypsojusi ji paparašė manęs nueiti iki netoliese esančio sodo ir padėti jai priskinti obuolių. Atvirai pasakius, tą akimirką, kada skanus maistas vis dar tebelaukė manęs ant stalo, aš neturėjau didelio torškimo palikti savo namus. Bet gailestingumo jausmas šiai moteriškei buvo stipresnis. Tad užsidėjęs batus aš nuolankiai nusekiau paskui savo kaimynę.
Praėję nedidelį miškelio ruožą mes pasiekėme senus, medinius sodo vartus. Kadangi močiutės akys buvo silpnokos, ji paprašė padėti jai atrakinti nedidelę spyną, kuri kabėjo ant storos ir ilgos grandinės, pritvirtintos prie sodą juosiančios tvoros. Atidarius vartus ir užėjus į sodą, prieš mus atsivėrė gražus vaizdas. Daugybė, nedidelių žemės lopinėlių, gražiai sutvarkytų ir prižiūrėtų. Močiutė paaiškino, kad kiekvienas iš šių mažų žemės lopinėlių turi savo savininką, kuris rūpinasi juo. Kaimynės sodelis buvo truputi kairiau, ant nedidelio kalnelio. Pasiekus jos žemės sklypelį aš išvydau nedidelį vandens telkinį, kuriame plaukiojo gražios spalvotos žuvytės. Šalia tvenkinio stovejo suręsta nedidelė būdelė be durų, kurioje matėsi tvarkingai sudėti sodo priežiūrai skirti reikmenys. Mus supo gražios uobelys, kurias puošė gausybė vaisių. Visą tą laiką, kurį mes praleidome kartu, ji nenustojo pasakojusi apie tai, koks nuostabus gyvenimas virė čia, tame sode. Močiutė pakvietė mane apžiūrėti kitus šalia esančius sodelius. Nors žinojau, kad namuose manęs laukia skanūs pusryčiai, aš negalėjau atsispirti pagyvenusios kaimynės kvietimui. Šioje moteriškėje buvo kažkas tokio, kas buvo daugiau, nei skanus maistas apie kurį aš vis dar tebegalvojau. Taigi, mes įsitraukėme į savotišką ekskursiją. Močiutė vedžiojo mane nuo vieno sodelio prie kito. Kiekvienas iš šių sodelių buvo savotiškai gražus ir ypatingas. Atvirai pasakius, jeigu aš tame sode bučiau buvęs vienas, tai šis sodas manęs niekuom nebutų sužavėjęs. Bet ši moteriškė... Ji turėjo ypatingą dovaną matyti tai, ko skubančio per gyvenima ir rūpesčiais apsikrovusio, paprasto žmogaus akis nepastebi. Kiekvienas augalo lapelis ir žiedas šiai močiutei teikė džiaugsmo. Kiekvienas akmenėlis, ar vabalėlis šios moteriškės gyvenime užemė svarbų vaidmenį. Ji grožėjosi viskuom: medžiais, vaisiais, žole, krūmais, vandens augalais, lietumi, saule, dangumi, žmonėmis, viskuom...
Prisiskynę kelis maišelius obuolių, mes patraukėme namo. Prisipažinsiu, nenorėjau palikti tos stebuklingos vietos, norėjau pabūti ten ilgiau. Troškau išmokti gyvenimą matyti Jo - Dievo akimis.
Juk mano mintys - ne jūsų mintys, o mano keliai - ne jūsų keliai, - tai VIEŠPATIES žodis (Izaijo 55:8)
Dainius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą