Nuvertintas ginklas 4, arba ''Jis su mumis''

Prisimenu vieną vakarą pajaučiau stiprų skausmą pilvo srityje. Bėgant laikui skausmas kartojosi ir pamažu didėjo. Visai, kaip mano mylimai žmonai prieš pasirodant mūsų sūnui, per sarėmius :). Prisiminęs tą patirtį mintyse nusišypsojau, apsidžiaugęs, kad Dievas manę sukūrė būti vyru, nes tokio didžiulio skausmo, kokį iškenčia visos moterys aš tikrai neištverčiau :). Kadangi mano skausmas tapo nebepakeliamas, o mano veido ir kūno spalva prarado rausvumą, Alina nutarė nedelsti ir kreiptis pagalbos, telefonu 999. Atsiliepusi operatorė išklausė Alinos ir uždavė labai keistą klausimą, ''ar aš kvėpuoju''? Matomai jai pasirodė keista, kad aš kvėpavau :) . Alinai atsakius teigiamai, operatorė nuramino ją ir pasiųlė man išgerti paracetamolio tabletę. Kadangi visos mašinos buvo užimtos ji perspėjo mus, kad pagalbos gali tekti truputėli palaukti. Ir štai prabėgo keturios valandos, o greitosios pagalbos automobilio horizonte nesimatė. Nebegalėdamas kentėti didžiulio skausmo išsikviečiau taxi ir su Alina atvykome į ligoninės priėmimo skyrių. Mašinai sustojus prie priimamojo durų išlipti iš mašinos aš jau nebegalėjau, todėl teko iššliaužti ant pilvo. Atsigulęs ant gatvės susiriečiau, o galvoje sukosi mintys, kaip pasiekti ligoninės duris. Ačiū Dievui, apsaugos darbuotojas pamatęs išsigandusį Alinos veidą ir mane gulintį ant gatvės išėjo su vežimėliu manęs pasitikti.
Priemimo skyriuje pralaukus dar gerą valandą pagaliau mane priėmė ir nustatė diagnozę – apendicito uždegimas. Toliau viskas vyko labai sklandžiai ir greitai. Man suleido nuskausminamų vaistų, paruošė operacijai ir štai aš guliu ant super minkštos lovos, apsuptas daktarų komandos, stumenčių mano lovą ant ratukų link operacinės durų. Prieš įvežant mane į operacinės patalpas aš paprašiau sustoti ir suteikti galimybę man tyliai pasimelsti. ''Don't worry. Everything will be alright,'' (nepergyvenk, viskas bus gerai) ramino mane daktarai. Žinot, neslėpsiu, netikėjau aš jais :). Visą tai, ką man teko patirti iki tol, kol aš atsidūriau ant tos patogios operacinės lovos, vertė mane abejoti jų pažadais apie gėrį. Tad išsireikalavęs laiko maldai, atsiklaupęs lovoje tyliai meldžiausi. ''Dieve, prašau tik vieno vienintelio dalyko, noriu, kad Tu būtum su manimi ir darytum man operaciją, nes tik tada galiu būti garantuotas, kad po operacijos pramerksiu akis ir išvysiu savo brangius vaikus ir mylimą žmoną. '' Po maldos nusiraminęs atsiguliau. Šalia esantis daktaro asistentas uždėjo kaukę ir aš nugrimzdau į gilų miegą...
Prisimenu lyg šiandien, kada mane pradėjo žadinti iš miego. Pirma nesmarkiai papurtė pečius, vėliau keletą kartų labai švelniai ir lengvai pliaukštelėjo per žandus.''Laikas keltis'', išgirdau kažkieno balsą šalia savęs. Pramerkęs mieguistas akis išvydau daktarą, kuris pasilenkęs mane žadino iš miego. Ant daktaro krūtinės kabojo prisegta kortelė ant kurios buvo parašytas vardas Emanuelis, kas išvertus reiškia, su mumis yra Dievas.

Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys, nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti (Izaijo 43:2-3).