Nuvertintas ginklas, 2 dalis

Pirmos dalies ''Nuvertintas ginklas'' istorijoje as pasakojau apie tai, kaip Dievas stebuklingu būdu pastate mane ant kojų išgydydamas mano nugarą. Parašęs šią istoriją aš gavau keletą laiškų, kuriuose žmonės minėjo, kad tai buvo paprasčiausias sutapimas. Ką gi, nesiginčysiu, bet papasakosiu jums kitą istoriją.

(Evangelija pagal Matą 8:23-27) Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį. Ir štai ežere pakilo tokia smarki audra, kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo. Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: ''Viešpatie, gelbėk, žūvame!'' Jis jiems tarė: ''Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?'' Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu. Žmonės stebėjosi ir kalbejo: ''Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?''
Vaikystėje aš labai mėgau skaityti pasakas. Mano knygų lentynose jų buvo aibė. Pradedant lietuvių liaudies pasakomis ir užbaigiant kiniečių padavimais. Ne vieną kartą mama buvo pričiupusi mane pasislėpusį po antklode ir prie prožektoriaus šviesos skaitantį uzbekų, kirkizų ar arabų pasakojimus :).
Prisimenu tą dieną, kada gurkšnodamas alų aš pradėjau skaityti Šv.Raštą. Visos tos istorijos man atrodė lyg vaikystėje perskaitytos pasakos. Buvo įdomu, nors ne viską supratau. Žmonės, kurie padovanojo man Bibliją bandė mane įtikinti, kad tai tiesa. Tada aš maniau, kad jie tikrų tikriausi juokdariai, visai tokie pat, kaip ir aš šiandiena jūsų akyse :). Kuo toliau skaičiau, tuo labiau man atrodė, kad tai tik labai geras pasakų rinkinys ir kitaip pradėdavau galvoti tik tada, kada atsigerdavau alaus... Rimčiau i šią knygą pradėjau žiūrėti po keletos įvykių, kurie privertė mane pakeisti savo ankstesnį požiūrį. Pasidalinsiu vienu iš jų.

Tą dieną mes pakilome anksti ryte. Mano žmona, Alina sukinėjosi kaip darbšti bitelė aplink namus ruošdama vaikus mokyklai. Pusryčiai, aprengimas, pietai plastmasinėje dežutėje vaikams, visa tai jos kasdienybė. Valgydami pusryčius už lango mes pastebėjome susikaupusius, tamsius, pilnus lietaus debesis. ''Alina, bus audra. Neikite pėstute, bet išsikvieskite taxi'' , paprašiau žmonos. Iki vaikų mokyklos buvo apie 30 minučių kelio. Žinot, turiu nuostabią žmoną, kuriai šeima yra viskas gyvenime. Šeimos laimės židinys ir gerovė jos didžiausi prioritetai. Ji niekada neišlaidauja ir drabužius sau perkasi tik iš parduotuvių, kurios prekiauja padėvėtais rūbais. Tokiu būdu ji taupo pinigėlius mūsų šeimos atostogoms. Argi ji nenuostabi? :)
Taigi, į mano prašymą išsikviesti taxi ji atsakė, ''Dainiau, aš suspėsiu nuvesti vaikus ir sugrįžti namo iki lietus prasidės. O pinigėlius, kuriuos išleisčiau taxi mes panaudosime kitur.'' Nemėgstu su ja ginčytis, nes tai beviltiška :). Prisimenu, prieš jiems išeinant spėjau sušukti, kad pričiuptu su savimi skėtį nuo lietaus. Neišgirdo... Jiems išėjus, po dešimties minučių sužaibavo žaibai, sugriaudėjo griaustinis ir liūtis prasidėjo. Bet tai nebuvo paprasta liūtis, tai buvo didžiulė audra! Už lango visą žemę padengė piršto nago dydžio ledaus gabalėliai. Pirma mintis, kuri atėjo į mano galvą buvo, kodėl manęs nepaklausėte?! Bet čia pat supratau, kad tokią akimirką kelti panašius klausimus yra beprasmiška. Ką daryti? Kaip padėti? Bėgti apsirengus su skėčiu įkandin? Bet ar pavysiu, ar skėtis atlaikys? Galva įtemptai dirbo. Ir čia, mano mintyse iškilo paveikslas-Šv.Rašto istorija, Jėzus stovintis valtyje ir sudraudžiantis audrą. Ginklas! Aš juk turiu ginklą! Bet ar jis suveiks?Ar istorija apie Jėzų, kuriam pakluso gamtos stichijos yra tikra? O jeigu tai tik eilinė pasaka, kaip ir visos kitos kurias aš skaičiau dar vaikystėje? Kas jeigu malda nesuveiks ir Dievas neatsakys, ar mano tikėjimas nesusvyruos? Visi šie klausimai akimirksniu prabėgo mano galvoje sukeldami didžiulią abejonių bangą. Brangus skaitytojau, tą akimirką aš supratau vieną labai svarbų dalyką, kad iki šios akimirkos aš tikėjau pasakomis. Mano širdis užsidegė troškimu pamatyti Gyvąjį Dievą, patirti jį visa širdimi, visa siela ir visu protu (Mato 22:37). Aš nusprendžiau, kad šiandiena arba niekada aš turiu įsitikinti, kad ši Dydi Asmenybė nėra žmonių išgalvotas mitas ir malda buvo mano ginklas, kurį aš pasitelkiau į pagalbą.
''Dieve, jeigu tu ištiesu esi gyvas, jeigu Šv.Rašte aprašyta istorija yra tikra ir neišgalvota, sustabdyk šią audrą!'' Tai buvo dalis mano maldos. Meldžiausi iš širdies ir nemačiau bei negirdejau kas dedasi už lango. Pramerkęs akis aš nedrąsiai lango link pasukau galvą. Keista, bet kambarys pasirodė šviesesnis nei prieš maldą. Atsistojęs priėjau prie lango. Žvelgdamas į lauke telkšančias balas stebėjau, kaip paskutiniai lietaus lašeliai krisdami iš dangaus virsta upeliu. Aciū tau Dieve...

Bus pratesimas...