Nusikaltėlio išpažintis

Man buvo trylika, kai praradau tėvą. Jis nusižudė išgėręs mirtiną dozę chemikalų, palikdamas tris vaikus (vienas iš jų buvau aš) gyventi su mama. Šeimoje esame trys broliai, aš – vidurinysis. Kai netekome tėvo, jaunesniajam broliui buvo 6 metukai, vyresniajam 16.

Mano mama yra labai stipri moteris, ir aš labai didžiuojuosi ja. Ji darė viską, kad išaugintų savo tris sūnus dorais ir pareigingais žmonėmis, atsakingai žvelgiančiais į gyvenimą. Šventasis Raštas sako: „...ir jie [vyras ir žmona] taps vienu kūnu“ (Pradžios 2, 24). Mama prarado savo vyrą. Ta vienybės dalis, kuri turėjo užimti tvirto auklėtojo vaidmenį mūsų šeimoje, išėjo negrįžtamai. Aš mylėjau savo tėvą. Dar jam gyvam esant buvau išskirtinis jo vaikas, kuriam buvo suteikiama daugiau privilegijų, nei jų turėjo kiti šeimos nariai. Po tėvo mirties praradau visas ankstesnes „lengvatas“ ir turėjau tenkintis lygiomis teisėmis. Nebuvau patenkintas tuometiniu gyvenimu. Jaučiau, kad turėčiau būti vertas daugiau. Nors žodžiais to ir neišsakydavau, bet širdyje troškau būti pripažintas, troškau, kad pasaulis suktųsi tik aplink mane.

Kai man sukako 18, palikau namus, nors mama prašė, kad neišeičiau. Susiradau apsaugos darbuotojo darbą dideliame prekybos centre. Laisvu nuo darbo laiku savarankiškai sportavau. Vėliau pradėjau lankyti bokso bei dziudo treniruotes. Troškimas būti geriausiu nedavė man ramybės. Tiek darbe, tiek treniruotėse stengiausi būti pirmas. Matydamas mano atsidavimą bei savybę „sėkmingai“ spręsti visus iškilusius konfliktus prekybos centre kumščiais, parduotuvės savininkas pakėlė mane į aukštesnes pareigas –tapau apsaugos vadovu. Buvau atsakingas už didelį parduotuvių tinklą trijuose Lietuvos miestuose. Ilgainiui man teko atsisakyti šito darbo, kadangi tapau vienos iš greičiausiai augančių nusikaltėlių grupuotės lyderiu. Kruvini susirėmimai su kitomis gaujomis, narkotikai, ginklai, nuolatiniai policijos reidai į mano namus tapo mano gyvenimo kasdienybe. Buvau žiaurus bei kerštingas gaujos vadeiva. Ne kartą pirmuose laikraščių puslapiuose puikavosi mano kaip nusikaltėlio nuotrauka, skelbianti, kad miestas turi naują nusikaltėlių lyderį. Tuo metu jau buvau sukūręs šeimą.

 Jėzus sako: „Kas ne su Manimi, tas prieš Mane...“ (Mato 12, 30) Negali būti pusiausvyros tarp Jėzaus ir Liuciferio. Daugelis žmonių mano, kad galima gyventi su Dievu nuolaidžiaujant savo nuodėmingiems įpročiams. Taip elgdamiesi mes tartum sakome Dievui, kad Jo Sūnus – Išgelbėtojas Jėzus – mums nereikalingas. Mes tartum liepiame Dievui nešdintis iš mūsų gyvenimo, paliekant mus nuodėmingų malonumų sūkuryje. Aišku, mes galime taip elgtis, nes Dievas leidžia mums rinktis. Tik štai, pridėję ranką prie širdies, nebeturime teisės sakyti, kad gyvename su Dievu. Nes teisę gyventi su Dievu mes prarandame leisdami nuodėmei tarpti mūsų gyvenime – ji tampa mus nuo Dievo skirianti praraja. Kitais žodžiais tariant, mūsų gyvenimo draugu tampa Liuciferis, nors pripažinti šio fakto mes nenorime, o gal nesugebame? Geras strategas tas velnias, ar ne?..

Sąmoningai gyvendami nuodėmėje mes tartum leidžiamės laiptais žemyn, nors paskendę šėtoniškose iliuzijose manome, kad laiptai veda į viršų... Mums atrodo, kad esame pakankamai geri, ne tokie, kaip kad tas kalintis kalėjime žmogžudys. Atrodo, kaip gali gyventi su velniu, jeigu vis dar gali padaryti kažką gero... Be abejo, mes vis dar sugebame daryti gera, nes vis dar tebesileidžiame laiptais žemyn. Tas Dievo darbas, kurį mumyse Jis atliko pradžioje, dar nėra visiškai Liuciferio sugadintas ir iškreiptas. Mes dar nenusileidome iki pat apačios. Tačiau juo žemiau mes leidžiamės, tuo sunkiau pakilti. Nes iš apačios mus traukia didžiulė Dievui priešinga jėga. Aš tai žinau, nes patyriau savo kailiu. Buvau nusileidęs labai žemai. Labai...

Šėtonas ne kartą kėsinosi į mano gyvybę. Viename iš gaujų susirėmimų kitos gaujos nariai ėmė šaudyti į mus. Mano draugą, kuris stovėjo man už nugaros, sužeidė į pilvą. Kitą akimirką aš išvydau mirtį prieš savo akis – iš kelių metrų į mano galva buvo nutaikytas pistoleto taikiklis, mačiau kaip mano priešininkas nuspaudė ginklo gaiduką... Dėl tuomet man nežinomų priežasčių pistoletas neiššovė. Kitu bandymu tas pats žmogus iš to paties ginklo peršovė man koją.

Kitą kartą į mano gyvybę buvo pasikėsinta kavinėje, kurioje aš dažnai valgydavau. Du peiliais bei metaliniais strypais ginkluoti jaunuoliai bandė su manimi susidoroti. Ir tik brolio pagalba, kuris laiku pasirodė, man pavyko išvengti rimtesnių sužalojimų. Tik vėliau sužinojau, jog tiems jaunuoliams buvo sumokėta, kad su manimi susidorotų.

Velnias nenurimo siekdamas mane sunaikinti. Po eilinio vakarėlio, padauginęs alkoholio, sumaniau nuvažiuoti pas savo dėdę, kuris gyveno keliasdešimt kilometrų nuo mūsų miesto. Dėl didžiulio greičio nesuvaldęs posūkyje mašinos nulėkiau nuo kelio, prieš tai keletą kartų apsiversdamas ore. Globojanti Viešpaties ranka nesitraukė nuo manęs. Stebuklingu būdu mašina nusileido ant ratų, o aš visiškai nenukentėjau. Dar daugybę kartų kruvinuose gaujų susirėmimuose mano gyvybę nuo peilio ašmenų ar metalinio strypo gelbėjo laiku pakišta draugo ranka, koja ar krūtinė. Viešpaties angelai buvo budrūs. Gaila, kad tuo metu šito aš nežinojau ir didžiavausi, manydamas, kad esu nemirtingas.

Mano kelionė laiptais žemyn tebesitęsė. Atėjo metas, kada mano šeimą ištiko krizė. Šios krizės kaltininkas buvau aš. Dėl mano gyvuliško charakterio bruožų labiausiai kentėjo mano žmona, kuriai aš nebejaučiau jokios pagarbos bei gailesčio. Ji iškentė tai, ką ne visos būtų iškentusios... Jaučiau, kad artėja tas metas, kada mano žmona paliks mane. Negalėjau susitaikyti su tuo, nes nebuvau pratęs pralaimėti. Dariausi vis žiauresnis bandydamas palaužti jos apsisprendimą. Situacija buvo labai įtempta. Prisimenu tą dieną, kai mano žmona verkdama maldavo, kad sustočiau, maldavo, kad pasikeisčiau. Būtent tą dieną, daugiau nei prieš 13 metų, mano gyvenime įvyko kažkas, ko tuomet negalėjau suvokti. Atsitokėjęs po žiauraus išpuolio prieš savo žmoną bei žvelgdamas į jos užverktą veidą, matydamas ją visiškai palaužtą, aš pirma kartą savęs paklausiau: „Kodėl aš taip elgiuosi?!“ Pajutau, kad esu priklausomas nuo stiprios antgamtinės jėgos, kurios aš nesugebu valdyti ir kuri visiškai valdo mane. Mintimis bandžiau pakilti laiptais į viršų, sugrįžti į praeitį ir prisiminti kažką malonaus ir gero. Giliai širdyje aš suvokiau, kad ne visada toks buvau. Kažkada juk aš buvau kitoks – geresnis žmogus! Deja, matydamas dvasiškai išsekusią ir sugniuždytą savo žmoną, jos be galo liūdnas, o kadaise linksmas ir mielas man akis, iš praeities grįžau į dabartį. Supratau viena skaudų dalyką: neturiu teisės guosti savęs praeityje padarytais gerais darbais. Dabartis yra realybė. Realybė yra mano veidrodis.

Man pasidarė baisu, nes kojomis pajutau slidžią laiptų apačią. Leistis nebebuvo kur. Pirmą kartą gyvenime pakėlęs akis į dangų nevilties kupinu balsu sušukau: „UŽTEKS, NORIU NAUJO GYVENIMO!“Iš dangaus pasipylė žmogaus akiai nematomas atgaivos lietus, kuris virto mano ašaromis. Nuo tos akimirkos prasidėjo mano ilga kelionė laiptais į viršų – pas Jėzų. Bet tai – jau kita istorija, kurią atrasite toliau slaitydami šį dienoraštį.