1937 architektas Frankas Lloydas pastatė namą vienam turtingam pramonininkui Hibbardui Johnsonui. Vieną lietingą vakarą Johnsonas susikvietė vakarienei įžymius to miesto žmones. Vakarieniaujant, virš Johnsono galvos, lubose pradėjo sunktis vanduo, kuris po keliu akimirkų pradėjo lašėti tiesiai ant šeimininko pliko pakaušio. Pasipiktinęs, jis paskambino architektui į namus. ‘‘Klausyk Frankai, tu pastatei šį puikų namą ir jis mums labai patinka. Tačiau argi aš nesakiau, kad tu pasirūpintum stogo sandarumu? Šiuo metu aš vakarieniauju su garbingais svečiais ir vanduo laša tiesiai ant mano viršugalvio". Franko Loido atsakymą girdėjo visi salėje esantys žmonės. "Na, Hibai, kodėl gi tau neperstumus kėdės į kitą vietą?
Prieš keletą mėnesių, grįždamas pavargęs anksti ryte iš darbo, nepastebėjau ribojančio laiką ir draudžiančio į kairę sukti, ženklo. Tik pasukęs draudžiama kryptimi priešais save išvydau nedidukę mašiną su teleskopine vaizdo fiksavimo kamera ant mašinos stogo. Išvydus kamerą prisiminiau, kad prieš posūkį ant ženklo buvo pažymėti laiko apribojimai draudžiantys nuo 07:30-09:30 sukti į kairę. Pažvelgiau į laikrodį, laikrodis rodė 09:03. Supratau, kad įkliuvau ir teks paploninti piniginės tūrinį. Buvau nusivylęs, nes dirbu sunkiai, kad išlaikyčiau ir aprūpinčiau savo šeimą. Po kelių valandų susitaikiau su esama situacija ir nusprendžiau neleisti šiam nemaloniam įvykiui gadinti man nuotaiką. Pagaliau pinigai juk uždirbami. Dievas davė iki šiolei, duos daugiau ir ateityje. Baudos kvitai pažeidus taisykles ateina paštu savaitės bėgyje. Todėl nustebau, kad praėjus mėnesiui aš vis dar negavau baudos kvito. Pamaniau, kad galbūt žmogus sėdėjęs prie fiksavimo kameros buvo truputi prisnūdęs ir neužfiksavo mano pažeidimo :). Deja aš buvau neteisus. Prabėgus dar kelioms dienoms mane pasiekė pradžioje paminėtas nemalonus laiškas.
Aišku, aš nesutikau padengti šios didžiulės baudos, tad pasinaudojau laiške man suteikta teise ir smulkiai aprašęs visą įvykusią situacija padaviau apeliaciją. Buvau tikras, kad būsiu išgirstas ir man bus suteikta galimybė sunokėti pirminę paskirtą £65 baudą. Deja, po kelių dienų, atėjus laiškui man teko nusivilti. Laiške buvo teigiama, kad mano apeliacija buvo perskaityta, apsvarstyta ir atmesta. Ten taip pat buvo parašyta, kad aš nebegaliu daugiau apeliuoti ir septinių dienų laikotarpyje nesumokėjus baudos būsiu paduotas į teismą. Padavus į teismą, prie jau esamos baudos bus pridėtas papildomas £86 (344lt) mokėstis teismui. Mane užvaldė stiprus nusivylimas. Ką daryti? Kaip pasielgti? Sumokėti baudą, nuryti kartų netesybės gurkšnį ir pamiršti visą šią nemalonią istoriją? Mano protas įtemptai mąstė. Žinote, panašiuose situacijose yra labai reikalingas palaikymas. Reikalingas žmogus, kuris galėtų išklausyti ir patarti. Turiu nuostabią žmoną, kuri visada mane išklauso ir išsako savo nuomonę. Šioje situacijoje mano žmona buvo kategoriška. Reikia sumokėti ir nebesukti sau galvos! Neduok Dieve, ateis išieškojimo tarnyba ir konfiskuos dalį mūsų turto. Kam tas stresas ir baimės laukimas?
Sekančią dieną pas mus namuose vyko lietuvių susibūrimas, kuriame mes dalijomės savo liudijimais bei studijavome Šv.Raštą. Pasinaudodamas galimybe aš papasakojau savo istoriją susirinkusiems žmonėms. Po susirinkimo prie manęs priėjo mūsų geras šeimos draugas ir švelniai man į rankas įbruko £200. ''Susimokėk ir nekelk streso savo šeimai'', tarė jis.
Dar kitą dieną, tai yra sekamdienį mus aplankė pažįstami žmonės, kuriems teko dirbti valstybinėse organizacijose Anglijoje. Jie primygtinai siūlė nešvaistyti savo laiko ir susimokėti baudą. Pasak jų, daugelis žmonių buvo atsidūrę panašioje situacijoje ir deja, likdavo nieko nepešę ir ištuštintomis piniginėmis. Pamiršau pasakyti, kad tie žmonės buvo Jehovos liudytojai su kuriais mes kartas nuo karto susitikdavome prasmingiems pokalbiams apie Šv.Raštą.
Atėjus pirmadieniui aš įtemptai galvojau, kokį sprendimą reikėtų priimti, juk laiko liko nebedaug. Visų, aukščiau paminėtų žmonių patarimai man buvo reikalingi ir brangūs. Vertinau jų laiką ir pagalbą. Mintyse pradėjau nusiteikinėti, kad reikės nusileisti ir pasiduoti. Pasiduoti?! Staiga suklusau. Mano mintyse iškilo viena Šv.Rašto istorija.
(Evangelija pagal Matą 8:23-27) Audra blaško laivelį, kuriame plaukia mokiniai. Daugelis iš mokinių buvo žvejai, kurie buvo įgudę jūrininkai patyrę ne vieną audrą. Bet ši audra buvo išskirtinė. Tai buvo siaubinga audra, kokios mokiniams dar neteko matyti. Laivelyje vyko tikras haosas. Vieni mokiniai bandė nuleisti vėjo draskomą burę. Kiti bandė irkluodami pasiekti krantą. Treti mokiniai siaubo perkreiptais veidais sėmė nenumaldomai kylantį valtyje vandenį. Dar kiti apimti paniškos baimės tiesiog nenustodami šaukė.
Bet kas ten..., kas ten valties gale miega? Kaip galima miegoti tokiuose aplinkybėse?! Kaip galima taip ramiai ant pagalvės snausti, kuomet aplinkui žmonės šaukia, vėtra ir jūra siaučia keldamos neapsakomai didžiulį garsą? Mokiniai žadino Jėzų. Biblijoje parašyta, kad atsibudęs Jėzus tarė: "Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?" Ar žinote, kad Jėzus ne iš karto ištarė šiuos žodzius? Tarp to momento, kuomet Jėzus buvo pažadintas ir momento kuomet Jėzus ištarė aukščiau paminėtus žodžius praėjo kelios akimirkos. Jėzaus žodžiai buvo savotiškas priekaištas, kaltinimas mokiniams. Kad pasakyti tokius žodžius, Jėzus turėjo įsitikinti, kad mokiniai ištiesu pasielgė kaip bailiai ir mažatikiai. Taigi, pažadintas iš miego Jėzus žvalgėsi po valtį. Jo žvilgsnis kažko ieškojo... Ko ieškojo Jėzus? Jis ieškojo žmogaus, kuris neleistų panikai ir nevilčiai užvaldyti proto. Jis ieškojo žmogaus, kuris mokėtų suvaldyti savo negatyviausius jausmus, kuris mokėtų kontroliuoti savo mintis ir neleisti baimei paimti viršų. Jėzus ieškojo žmogaus, kuris stovėtų tvirtai isispyręs į valties dugną ir Dievo vardu stabdytų audrą. Jėzus ieškojo ''dvasiškai užsispyrusio'' žmogaus, kuris NEPASIDUOTŲ.
Man tapo aišku, jokiu būdu nepasiduoti, bet eiti į priekį. Juk priėmęs Dievą į savo gyvenimą aš kartu priėmiau ir Dievo jėgą būti nugalėtoju. Priimdamas Dievą į savo gyvenimą aš kartu priėmiau ir visas Dievo pažadėtas man pergales! Sudaręs sandorą su Dievu ne tik aš įsipareigojau, bet ir Dievas. Jis pažadėjo mane ginti! Aš leidau, kad šios mintys manę užvaldytų. Tikėjimu isikibau į Dievą.
Susitelkęs parašiau laišką, kuriame išdėščiau savo poziciją ir paaiškinau, kad nesiruošiu mokėti man paskirtos baudos ir savo teises ginsiu teisme. Laišką išsiunčiau į tą pačią valstybinę organizaciją. Paprašiau, kad mane informuotų apie tolimesnę proceso eigą. Po savaitės mane pasiekė laiškas iš teismo, kuriame mane informavo apie gresiantį teisminį procesa ir galimas pasėkmes. Ten taip pat buvo nedidelis skyrelis, kuriame rašytine forma galėjau pateikti savo įvykių versiją. Pasinaudojau šia galimybe ir laiško gale pridūriau, kad esu pasiruošęs eiti per visus įmanomus teisminius procesus siekdamas apginti tiesą.
Praėjo dar kelios savaitės. Vieną rytą išgirdome, kaip paštininkas į mūsų pašto dėžutę įmetė laiškus. Tarp gautos korespondencijos pastebėjau laišką iš teismo, kuriame turėjo būti šaukimas į teisminį posėdį. Plėšdamas laišką jaučiausi visiškai ramiai. Žinojau, kad Dievas vadovauja šiam procesui ir Jis suteiks pergalę. Laiške buvo parašyta, kad teismas suteikia man galimybę sumokėti pirminę £65 baudą. Sumokėjus šią baudą byla bus uždaryta. Ačiū Tau, Dieve!
Brangus skaitytojau, gyvenimas su Dievu nesuteikia mums garantijos į tylų ir ramų gyvenimą. Priešingai, mūsų laukia didžiausios audros ir pavojingiausi skardžiai. Pasitaikys akimirkų, kuomet žemė slys iš po kojų. Tą akimirką mes turėsime du pasirinkimus, pasiduoti arba laimėti. Jūs laimėsite, jeigu užsispyręs tikėsite, kad mirdamas ant kryžiaus Jėzus, jau padovanojo jums visas pergales. Šiandiena Dievas ieško ''dvasiškai užsispyrusių'' žmonių. Tu gali būti vienas iš jų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą