Tikra istorija, "PASITIKĖK..."

Šios istorijos autorius ir "savininkas" yra mano brolis, Aurimas.

Norėčiau papasakoti vieną istoriją, kuri atsitiko mano gyvenime.
Lietuvoje 2003 metais turėjau nuostabią merginą, kurią labai mylėjau. Po trijų draugystės metų mes pradėjome kurti bendrus ateities planus, supratau, kad tai Ji, apie kurią visada svajojau. Buvome labai laimingi, mylėjome vienas kitą.
Tais laikais buvo gana sunku gauti gerai apmokamą darbą. Juolab mokslų nebuvau pabaigęs, neįsigijau jokios specialybės. Tačiau jaučiau didžiulį norą pasirūpinti mūsų bendra ateitimi. Kaip tik tuo metu, iš savo brolio gavau pasiūlimą atvykti į Angliją. Viską apsvarstę nutarėme pabandyti. Tada Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, tad atvykti į Didžiąją Britaniją buvo labai sunku. Viską kruopščiai suplanavome, nutarėme, kad aš išvyksiu pirmas, o po dviejų savaičių atvyks mano mergina. Mano kelionė buvo sėkminga, muitinėje nebuvo jokių problemų, tad netrukus jau spaudžiau dešinę savo broliui. Pranešiau gerą žinią savo antrajai pusei, viskas klostėsi pagal planą. Beliko išlaukti dvi savaites iki mūsų susitikimo, daug bendravome sms žinutėmis, telefonu. Tačiau belikus kelioms dienoms iki jos keliones pradžios, supratome, kad dokumentai, kurie jai buvo reikalingi muitinėje nebus paruošti laiku. Tad kelionę teko nukelti dar dviems savaitėms. Buvo sunku. Tačiau žinojome, kad anksčiau ar vėliau mūsų susitikimui niekas nesukliudys ir mes vėl busime kartu. Tačiau laikas ėjo, o nenumatyti trukdžiai ir problemos iškilusios paskutinėmis minutėmis nubloškė mūsų susitikimą šešiems mėnesiams. Šešiems ilgiems ir pilniems ilgesio ir laukimo mėnesiems.
Per visus šiuos šešis mėnesius daug bendravau su broliu, mat gyvenome po vienu stogu. Mano brolis neseniai buvo pažinęs Dievą, todėl daug apie Jį kalbėjo. Norėjo, kad kuo daugiau sužinočiau apie Gelbėtoją, pakeisčiau savo gyvenimą, skaityčiau Bibliją. Man tai buvo kažkas naujo. Klausydavausi pastoriaus, kuris atvykdavo pas mus į namus kievieną savaitę, nors ir ne visada norėdavau to. Per šiuos šešis mėnesius perskaičiau beveik visą Bibliją. Priėmiau kai kurias Švento Rašto tiesas, pradėjau melstis. Tačiau giliai širdyje žinojau, kad visa tai darau tik tam, kad įtikčiau Dievui. Tai buvo paskutinis šiaudas, kurio griebiausi, norėdamas vėl išvysti savo mylimąją.
Ir štai atėjo laikas ilgai lauktai kelionei. Visą dieną neradau sau vietos, kas penkias minutes žiūrėjau į laikrodį, ar dar ne laikas važiuoti į aerouostą. Neiškentęs išvažiavau prieš tris valandas, nors kelionė truko vos valandą. Laikas bėgo labai lėtai, tačiau aš kantriai laukiau. Pagaliau lėktuvas nusileido, pasirodė pirmieji žmonės, o aš vis laukiau. Praėjo keturios pilnos nerimo ir nežinios valandos. Po truputį viską ėmiau suprasti – jos nepraleido! Tai buvo didžiulis smūgis. Su ašarom akyse vaikščiojau pirmyn atgal nežinodamas ką daryti toliau. Buvau nelegalas, todėl kažką aiškintis būtų buve kvaila, tad sėdau į traukinį ir pajudėjau namų link. Galvoje sukosi daugybė minčių, viduje norėjau šaukti, šaukti ant Dievo: Kodėl??! Kodėl taip elgiesi su manimi??! Grįžęs namo tenorėjau vienintelio dalyko – sudraskyti Bibliją į skutėlius. Tačiau tą akimirką kažkas keisto manyje įvyko. Aš nulenkęs galvą pradėjau melstis, šį kartą iš visos širdies. Pajutau, kažkokią keistą ramybę. Buvo vėlyvas vakaras, tad nuėjau miegoti. Maždaug po valandos per miegus išgirdau telefono skambutį, atsiliepęs, ragelyje išgirdau savo mylimosios balsą: Mane praleido...
Šiandien, praėjus aštuoniems metams, ta mergina, kurios laukiau atvykstant pusę metų, yra mano žmona, mes turime du nuostabius vaikučius. Aš turiu tai, apie ką visada svajojau. Dievas prisilietė prie mano gyvenimo tada, kai mažiausiai to tikėjausi. Aš žinau, kad Dievas gali paliesti ir jūsų gyvenimus, jums tereikia to panoreti. Atverkite Jam savo širdį ir Jis apipils jus palaimomis. Nenusivilkite jeigu viskas vyksta ne pagal jūsų planą, pasitikėkite Juo, Jis visada liks ištikimas.

Aurimas