Nuvertintas ginklas 3, arba mes ne vieni!

Penktadienio vakaras, 23val. Visą savaitę įtemptai dirbau ruošdamasis paskaitai, kurią turėjau skaityti rytojaus dieną maldos namuose. Niekada nemaniau, kad protinis darbas yra daug sunkesnis nei fizinis :). Informacijos paieškos, jos patikrinimas, konspektavimas, klaidų taisymas, visa tai užima labai daug laiko ir reikalauja didelių žmogaus pastangų. O kur dar psichologinis pasiruošimas kalbėti prieš auditorija. Čia juk ne kopūstų laukas, kuriame gali laisvai kalbėti kopūstų galvoms ir nebijoti, kad liksi nesuprastas ar pašieptas :). Gerai, jeigu žmogus gimęs būti oratoriumi, o jeigu ne? Baimė, nepasitikėjimas, jaudulys ir stresas kankina visą savaitę prieš pasirodymą.
Taigi, kadangi iš prigimties nesu oratorius, visa tai, ką aprašiau aukščiau man teko išgyventi :).
Priartėjus penktadienio vakarui, visas mano savaitės triūsas mano didžiuliam džiaugsmui buvo paruoštas ir sukeltas i kompiuterio failą. Ir liko visai nedaug, tik atspausdinti visą darbą, kelis kartus perskaityti mintyse užfiksuojant svarbiausius momentus ir ....išgerti raminančių vaistų, kad naktį prieš paskaitas ramiai miegočiau (dėl vaistų pajuokavau :).
Kadangi laikas jau buvo vėlus, nutariau negaišti. Papildęs spausdintuvą tuščiais popieriaus lapais spustelėjau kompiuteryje esantį mygtuką ''vygdyti''. Keista tyla mane truputį nustebino. Žinojau, kad po komandos spausdintuvas turėjo pradėti veikti. Deja, nieko panašaus aš nemačiau, o spausdintuvas tylejo. Pabandžiau keletą kartų pakartoti komandą, perjungti kompiuterį, viskas bergždžiai. Po truputį pradėjau nerimauti ir pagrindo turėjau tam, nes parduotuvės, kur galėčiau nusipirkti naują spausdintuvą, nebedirbo. Artimiausi draugai ir pažįstami šio įrenginio neturėjo, o juk rytoi anksti ryte manęs laukė paskaitos! Tuomet dar neturėjau nešiojamo kompiuterio...
Mano nerimas po truputi pradėjo virsti į baimę, o baimė į paniką. Ir štai aš jau nenumaldomai greitai spaudinėju kompiuterio mygtuką vėl ir vėl duodamas komandas, o mintyse kartoju ''įsijunk, įsijunk, įsijunk pagaliau''!!! Pakilo karštis, žandai išraudonavo ir....aš nebesusivaldęs ranka stipriai trinktelėjau per spausdintuvą. Pasigirdo lūžtančios plastmasės garsas. ''Viskas baigta'', pagalvojau.Galvoje sukosi mintys, ''kas sugadino kompiuterį? Kodėl jis nespausdina? Žmona? Vaikai...?
Kaip mums-žmonėms būdinga ieškoti kaltų aplink save ir nemayti tikrojo kaltininko-savęs, ar ne?
''Dainiau'', išgirdau vidinį balsą, ''Aš esu šalia tavęs ir aš noriu tau padėti''. Žinot, tą akimirką aš norėjau prasmegti skardžiai į žemę. Visą tą laiką aš nuodijau save pykdamas, ieškodamas kaltų ir statydamas didžiausias negatyvių minčių pilis galvoje, vietoj to, kad paprasčiausiai ateičiau pas Tą, kuris sukūrė visą visatą, pas Dievą, kuris žino visas mano problemas, pas Viešpatį, kuris žino plaukų skaičių ant mano galvos (Evangelija pagal Matą 10:30). Nulenkęs galvą aš paprašiau, ''Dieve, padėk man. Prašau atspausdink man šį taip reikalingą darbą. Ir atleisk man už tai, kad pamiršau turįs dovaną-ginklą, kurią tu man padovanojai. Atleisk, kad taip dažnai pamirštu Tave.''
Keletą akimirkų aš tiesiog sėdėjau ir tylėjau žiūrėdamas į priešais save esančią sieną, apmastydamas tai, kas įvyko. Girdėjau, kaip mano sulaužytas spausdintuvas, traškėdamas spausdina viena po kito man taip reikalingus ir brangius lapus...

Bus pratesimas...